Barabonas, bubinas, bubinėlis – mušamasai instrumantas. Jį daug tautų turėjo. Ir Lėtuvoj no sano par visokias švintas, par karus, atajus neloimai, didalai žiniai, bubinų mušė. Vėliau kapėlos, orkėstros su jo grojo: armonika buvo, smuika, klernatas, bubinų do duodavo su kojom. Ir par vesėlias muzikontai ataidavo rytų kėlt jaunųjų, bubinuoja groja ir turia jaunikis atlygit, butelį atadorys pastatytėn.
Kupiškio krašti iki XX omžiaus pirmos pusas barabonijo nėt trijų rūšių būgnais: miestos, mėstėlios ir kaimos buvo – dvipusis cilindrinis ir būgnėlis, o bažnyčios turėjo – katilbūgnius (prabočykit, čia kai katros žodžius raikia ne kupiškėniškai pasakyt, ale lėtuviškai moksliškai).
Kupiškėniško dvipusio būgno korpusas (graižas) išskobtas iš mėdžio kamieno nuopjovos. Membranos – iš gerai išdirbtos odos, dažniausiai šunio – atseit būgnas tadu geriau skumba, užtat vyrai ne vienų šunį bubinui nudaigojo. Šitos membranos ištimptos unt karklo vytėlių ar matalinių žėdų, uždatos unt graižo galų ir prispaustos mediniais lunkais. Žėdai aplink graižų kryžmai pėrpinti virvali; membranos įtimptos veržiunt kryžmas virvalas mediniais brūzguliais arba kitokiom virvalam. Prė graižo viršaus pririšta virva būgnui paskabintėn. O būgnų mušė dviem medinam kokėlam – neaptrauktais ar vailoku aptrauktais galais (kuokas, kokėla – lazda, pagalys vienu drūtesniu galu).
Vėnuos kupiškėnų kaimos būgnų mušdavo vienas kuris gyvintojas. Dažniausiai pranašdavo kaimynam kas kur pasimira, kadu rinktis sueigon, rogydavo aitėn unt kapų gėdot švintų gėsmių, kad audros, kruša neišguldyt, neišmušt javų. Kitur būgnu, viso kaimo nosavybi, kėkvienas galajo pranėšt žinių ir jį grųžint tinai, iš kur buvo pajėmįs. Pyrogios iki II pasaulinio karo Povilo Kriūkos ūkio prieklaty unt piestos stovėjo didelis, apitimptas šunio skūru bubinas. Jį mušdamas bat kas iš kaimo galajo pranėšt apė kaimyno smertį, gaisrų, kviesdavo žmonas gėdot ražončių par Gavėnių. Ar vakari unt ūlyčios smagiai bubinuodavo, kad visi girdatų, visas kaimas ait prė Marijos melstis, ar kryžavos dėnos visi aitų unt kryžius. Mat kryžovos dienos (trys dienos prėš Šeštinas) atajo, raikia kryžius gorbyt, tadu javų nesadavo, soko, neaugs jėvas, kryžavosis.
Dažnam Kupiškio krošto kaimi buvo prijimta pašarvojus numirėlį mušt bubinų, kad visi grait aitų poterių kalbatėn. Sakyta – jau bubinų pomušė, ainam apsaduos – apsėst numirėlį, nepaliktėn jo vieno, kad piktos dvosios nepristot.
No sano Lietuvoj, ir Kupiškio krašti, švintų Velykų rytų bažnyčių švintorios iškilmingai mušė matalinius ar medinius (skobtinius) katilbūgnius. Šitų būgnų garsas stiprus, toli ajo, išgirdus nėt širdis tvaksėjo.
Suiro dabar tė instrumantai, gol do yr kai kur ažumasta, tik sudėryt raikia.
Kupiškėnų enciklopedija. I, V., 2006; Klementina Vosylytė, Kupiškėnų žodynas
——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ