Deimantės Burokaitės albumo
Neretas atvejis, kai į muzikos mokyklą tėvų atvestas vaikas, sukandęs dantis, atkala tuos kelerius mokslo metus prie nuzulinto pianino ar kito instrumento ir vėliau net nebežiūri į tą pusę. Tačiau būna ir tokių, kuriems muzika tampa svarbia gyvenimo dalimi. Ilgas muzikos studijas tuometinėje Kupiškio muzikos mokykloje pradėjusi ir šiuo metu dar tęsianti Šiaulių universitete subatėnė Deimantė Burokaitė savo gimtajame miestelyje surengė pirmąjį kūrybos vakarą. Jo metu 21-erių mergina pagrojo šešių dalių kūrinį apie savo dar labai neilgą ir šviesų gyvenimą.
Balandžio 24 dieną Subačiuje surengei pirmąjį savo kūrybos vakarą, kokie įspūdžiai nulipus nuo scenos?
Mano manymu, pirmasis kūrybos vakaras praėjo tikrai gerai. Aš ir atlikėjai, kurie man padėjo, buvome labai šiltai sutikti žmonių. Jų susirinko pilna salė. Džiugu buvo matyti draugus, atvykusius ir iš toliau. Tiek aš, tiek mano padėjėjai pasisėmėme gerų emocijų po šio kamerinio koncerto ir ėmėme planuoti tolimesnius pasirodymus kitur.
O viskas prasidėjo sukūrus „Šešių pjesių ciklą dviem klarnetams ir fortepijonui“. Kilo klausimas, kaip jį įgyvendinti. Ir kadangi esu iš Subačiaus, tad savo kūrybos premjerą nutariau surengti čia.
Papasakok plačiau apie savo naująjį kūrinį.
Kurti mėgstu jau nuo vaikystės. Kadangi pati mokiausi groti pianinu – visa kūryba iki šiol buvo skirta šiam instrumentui. Laikui bėgant įsivaizduodavau, kad mano kuriamas melodijas galėtų atlikti ir kiti instrumentai, bet tam reikėjo žinių. Todėl kūrybą kitiems instrumentams atidėliojau dėl žinių stygiaus. Įstojusi į Šiaulių universitetą apie savo improvizacinio pobūdžio pjeses prasitariau keliems dėstytojams, kurie su malonumu man padėjo: suteikė daugiau žinių apie muzikos užrašymą, instrumentų galimybes ir – paskatino kurti. Tada ir gimė mano šešių dalių kūrinys dviem klarnetams ir fortepijonui.
Šiame kūrinyje bandžiau perteikti įvairiausius jausmus. Pirmoji dalis – tai savęs pažinimo laikotarpis. Antroje paauglystė – savo tikrojo kelio ieškojimas. Trečioje dalyje dviejų žmonių jausmai, kurie virsta didele meile. Ketvirta dalis apie tai, kad meilė ne visada trunka amžinai. Penktoje dalyje apmąstymai. Po audrų ateina ramybės periodas – mes apmąstome savo klaidas ir pasiryžtame tolesniems siekiams. O paskutinioji, šeštoji dalis, apie tai, kad ir koks bebūtų gyvenimas – jis nuostabus. O žmogus nepakartojamas Dievo kūrinys.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Ingrida NAGROCKIENĖ