Seimas pritarė siūlymui įtvirtinti bet kokio smurto prieš vaiką draudimą. Parengtu įstatymo projektu siekiama įgyvendinti Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto rekomendacijas: įstatyme apibrėžti smurto prieš vaikus sampratą, įvairias smurto prieš vaiką formas bei įtvirtinti bet kokio smurto prieš vaiką draudimą.
Šis įstatymo projektas sukėlė daug diskusijų. Tėvai, seneliai, pedagogai ir kiti visuomenės atstovai kelia klausimą, kaipgi reikės auklėti, drausminti vaikus, nesusipykus su įstatymu ir neužsitraukus civilinės, administracinės ar net baudžiamosios atsakomybės. Vėl keliamas vaikų teisių ir pareigų santykio klausimas.
Įstatymo pataisų belaukiant
Vaiko apsaugos pagrindų įstatyme siūloma įtvirtinti, kad smurtu prieš vaiką būtų laikomos visos seksualinės, fizinės, psichologinės ir emocinės prievartos, vaiko žeminimo ir išnaudojimo, vaiko priežiūros stokos arba aplaidumo formos, sukeliančios pavojų gyvybei, faktinę ar potencialią žalą vaiko sveikatai, išlikimui, vystymuisi ar orumui, taip pat fizinės bausmės. Fizine bausme siūloma laikyti bet kokią bausmę, kai fizinė jėga būtų naudojama fiziniam skausmui, net ir nedideliam, sukelti ar kitaip fiziškai kankinti. Šio įstatymo pataisų projektą Seime planuojama svarstyti gegužės 21 d.
Iš esmės visos šios nuostatos skamba gražiai ir teisingai. Ypač ne taip retai į viešumą iškylančių vaiko mušimo ar seksualinės prievartos faktų kontekste. Daugiausia neaiškumų žmonėms yra dėl psichologinės, emocinės prievartos sąvokų. Ne vienas tėvas klausia, ar jau bus nusižengėlis, jei savo vaikui, kuris neatliko kokių nors savo pareigų, pavyzdžiui, neleis kurį laiką naudotis kompiuteriu ar susitikti su draugais. Ar neatsitiks taip, kad teismus užplūs vaikų nuskriaustų tėvų, mokytojų skundai. Tokia mintis visai reali. Pedagogų, kurie jau kreipėsi dėl netinkamo mokinių elgesio jų atžvilgiu į teisėtvarkos institucijas, šalyje jau yra. Antai niekas, ko gero, dar nepasidomėjo iš esmės, kokį psichologinį ir emocinį terorą reikia iškęsti kai kuriems pedagogams. Ne taip jau retai pasitaiko, kad mokytoją iškoneveikia net pyplys pradinukas. Tad kaip ištrūkti iš to užburto rato, ar naujasis įstatymas realiai veiks ir taps nauju atskaitos tašku kuriant vaikų ir suaugusiųjų tarpusavio santykius?
Blogiausia nebaudžiamumas
Paketurių Šv. Kazimiero vaikų globos namų direktorius Petras Remeikis sakė, kad jų įstaigoje jau seniai laikomasi Vaiko apsaugos pagrindų įstatyme siūlomų įtvirtinti nuostatų. „Mes neturime teisės su vaiku kalbėdami net balsą pakelti, o ką jau bekalbėti apie kažkokį prisilietimą prie jo. Globotiniai yra auklėjami žodžiu, pokalbiu. Kai kuriems pakanka ir vieno pasikalbėjimo, kitiems prireikia tą patį kartoti ir daugiau nei šimtą kartų. Į vaiko sąmonę prisibelsti sunku. Su visais 30 globotinių rimtai pasišnekėti per dieną neišeina“, – dalijosi darbo aktualijomis pašnekovas. Jo nuomone, svarbiausia, kad tėvai ir vaikai kuo daugiau bendrautų, nesusvetimėtų. Antai socialinės rizikos šeimose dažniausiai vaikai sau laukais eina, o tėvai – sau. Ne geriau ir normaliose šeimose. Tėvai užsiėmę, dirba, kad tik vaiką, šeimą išlaikytų. Savo vaikais pasidomėti, su jais pasikalbėti lieka suskaičiuotos minutės. Iš esmės tokie tėvai tenkina tik fiziologinius vaikų poreikius, o dvasiniams nebelieka vietos. Daug praranda tėvai, jei kartu neišsiruošia su savo atžalomis į ekskursiją, kelionę. Ne namų aplinkoje vaikai kitaip atsiskleidžia, maloniai nustebina savo artimuosius. Būna ir kitokių situacijų. Vaikai lieka vaikais. Jiems dažnai gali prireikti autoritetingo suaugusiojo žodžio. O kai jo nėra šalia, atsiranda terpė ir negatyviems poelgiams.
Tačiau P. Remeikis sakė įžvelgiąs ir spragų mūsų vaikų auklėjimo koncepcijoje. Antai yra keli globotiniai, kurie vagiliauja, nusikalsta. Jų elgesys svarstytas rajono Vaikų gerovės komisijoje. Ji jiems buvo nustačiusi minimalią priežiūrą (įpareigojo lankyti mokyklą, gerai elgtis). Bet kas iš to. Vaikai tų nurodymų nesilaikė. Vėl ta komisija juos svarstė ir skyrė vidutinę priežiūrą, t. y. rekomendavo juos pasiųsti į socializacijos centrus. Tačiau teismas atmetė šį siūlymą ir konstatavo, kad tie vaikai per geri, kad būtų tų centrų auklėtiniai. Argumentuota, kad jiems nebuvo suteikta socialinio darbuotojo, psichologo konsultacija. Taip vėl viskas prasideda iš naujo be jokių įpareigojimų.
„Manau, kad blogiausia nebaudžiamumas. Grubiai pasakysiu, bet tai liaudies išmintis: „Žmogui duok pyrago ir botago.“ Kai tik pyragas, negerai. Kažkokios sankcijos, žinoma, ne fizinės bausmės, vaikui, kuris elgiasi tikrai negerai, reikalingos. O dabar išeina, kad iš esmės tėvai negalės imtis jokių priemonių. Jei neleisi prie kompiuterio ar pas draugus, jau bus traktuojama kaip psichologinė ir emocinė prievarta. Iš savo tėviškos patirties galiu pasakyti, kad teisingai vaiką nubaudus, poveikis yra. Vaikai supranta, kad negerai padarė.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ