Labai džiaugiamės, kad šiais, Tarmių metais, atsiranda vis daugiau mūsų laikraščio skaitytojų, kraštiečių, kurie nepamiršta kupiškėniškos kalbos ir savo kūryba pasidalina su visais.
Vienas jų – Algirdas Vilutis, kilęs iš Stuburų kaimo. 1948–1955 mokėsi Kupiškio vidurinėje mokykloje. Vėliau baigęs Kauno politechnikos instituto mechanikos fakultetą dirbo Šiauliuose. Šiuo metu čia ir gyvena.
Literatūra A. Vilučiui niekada nebuvo svetima. Jis kiek įmanoma stengėsi nepamiršti, išlaikyti kupiškėnišką tarmę, nors tai nebuvo ir dabar nėra taip paprasta.
„Išėjęs į pensiją, vasarą apsigyvenęs kaimiškoje aplinkoje kartais pabandau užrašinėti, kas man atrodo tinkama, kas buvo ir jau niekada nebebus, – pasakoja apie savo kūrybinius bandymus A. Vilutis. – Mano rašiniuose vyrauja kalbos maniera, kuri buvo vartota į šiaurės vakarus nuo Kupiškio. Ir dabar ten panašiai kalbama.“
Redakcija
Apė kasdėninį mūsų duonų…
Pavakary iš malūno parvažiovo tata,
Nėšia maišus iš vežimo ir sustota klaty.
Iš rotų iškinkė orklį ir nuvada kūtan,
Volgė viralų prė stolo, rūkė, dūmus pūta.
Duonkepa račka kamoroj kertaj pastatyta;
Jimsma duonų užmaišysma – vakari ar ryto.
Raikės čia rugienių miltų, priesmokų ir raugo,
Ajarų arba kopūsto, kur darži užaugo.
Prisipylus kraitan miltų naša gryčion mama,
Baba duonkepį apžiūri ir iš karto jama.
Užmaišyt duonų kepimui klopato nebūva –
Svarbu pastatyt kur šilta ir uždingt su gūniu.
Undenio, rugienių miltų, druskos, raugo, do kai ko…
Raikia laukt, kol tašla rūgsta – paskui minkyt toj račkoj…
Dada minkymui ir kmynų, ir visokių priedų,
Kad kai bokanų prariekus, kvopas nosį riestų.
Baba pėčių iškūrino, palanus iššluosta.
Prė pėčiaus kertan pastota kačėrgų ir šluotų.
Iškūrintas korštas pėčius laukia išsižiojįs,
Jom nesvarbu, kų raiks kėpyt – duonų ar karvojų.
Išminkyta tašla kyla, virsta, pučias iš račkos,
Unt prėždos padata ližė laukia uždadunt tašlos.
Kloja lopų no kopūsto, jėgu yr, tai ajarų,
Tapa bokano paviršių, braižo viršų kryželiu.
Stumia pėčiun, traukia ližį ir vėl guldo unt prėždos:
Visų laikų tėp kartoja, kol nebalieka tašlos.
Lieka raugui tašlos šmotas, tai visa paguoda.
Bus kitom kepimui smokas tokios pačios duonos.
Bus šeimynai kvapios duonos ir almužna ubagom;
Su viralu tinka duona ir su alum iš bačkos.
Plutalas suas avalas, bus labai meilingos,
O vosarai pasibaigus atidos tau vilnas.
Už burokus, žolį, šienų korva pieno duoda;
Gėriam pienų, volgom vorškį, sviestu tapam duonų.
Spirgius iš sposkos, skilundį ar šėp masos šmotų
Volgunt užsikundam duonu – va čia tai bant sotu.
Algirdas Vilutis
——-
Autorius: