Paskutinį nedėlių Velykų kėp laukdavom!
No Varbos prodadam kiaušinius skaityt. Moža kiaušinių buvo, vištos valai prodada dėt. O lig Varbai kų sudada, laikai pyrogan įdėt, tai vėl kur, o po Varbai dožymui. Paskutinį nedėlių apsižiūrim, kų kepsma Velykom, kiek miltų baliko. Mas kė augom, to pačiu sunkiausiu čėsu, valcų nebuvo, o buvo rozovas pyrogas. Rozovas tai prastai girnom moltas jovas, prostas ragaišis. Pusvalciai kė būdavo, tai jau pyrogas gėras, gėros Velykos bus.
Ainam krūmos prėš Velykas kimpinas parsinėšt. Unt pėčiaus išdžiovinta kimpina, drata įvarta, užlinkta, kad būt ųsa padirbta nėštis. Buteliukas švįsto undenio parsinėšt pasgatovyta. Visoki zababonai senybiniai būdavo – katrė pirmutiniai iš bažnyčios su švįstu undeniu, ugnim pareis, tai apsidirba pirmutiniai, jų vaikai būna labai darbštūs. Seniau, būdavo, židinan ažukasa palanus ir unglius. Jėgu noria ažsidėgt lėmpų, prėjo, balonų atskėla, popūta ir ažsidegė. Atsinašam tų ugnį, tų kimpinį ažukasa ir žėruoja žėruoja. Kė daga pėčiuj ugnį, mamuta pėrsižėgnoja.
Ir pirtį kūra Didžiojoj subatoj su tu ugniu, kad gaisrų nebūtų. Senybaj Didžiojan četvergi kūra. Su švintu ugniu tai labai gera pirtis, labai sveika. Pirtin suveidavo visa ūlyčia, bant dvylika motarų, o kiek vaikų. Vyrai prinaša undenio kubilan, pridada okmanų unt ugnės. Kė įkaista okmenys, tai akmanais kaitina undenį. O prė kožnai pirčiai sodžialka. Lakia oran, šoka sodžialkon. Kaldras pirmučiausiai našdavo pirtin. Do labai aštru, koršta, tai sukrauna kaldras, uždada smarkiai šilumos ir jos iškaista. Nė blusos nebalieka. O kvėpėjimas dūmais! Šiltos, garu išdžiovytos.
Išsiprausį, išsikaitinį bažnyčion aina. Išeina Palavanytan daugyba žmonių, pulkai. Tadu pomaldos ėsti vakarinas, mišparai ir visokios maldos, giesmas – atvira bažnyčia par visų nokt. Ataina kunigas, pasoko kokį pamokslalį. Vaikai adoruoja prė Kristaus grobo. Grožyba! Rytinas mišios unksčiausiai, do patumsy. Aina tris kartus aplink bažnyčių. Saulai takunt aina. Užtekėjus kė pasižiūri, saula šoka, tik šoka. Septynias nedėlias uždaryta visa, o pirmų Velykų rytų visiem visos linksmybas atidarytos, ir saula tekėdama šoka… (Eleonora Totorienė, g. 1932 m., Žaidelių k.)
Aš turėjau kiaušinykų pusmetrio ilgumo, su daugybi šakėlių, o unt tos šakėlas tokia vėlyta, kad kiaušinis pareit. Žemai šakėlas ilgėsnas, unt viršų trumpasnas, viršūnaj – gražiausias kiaušinis. Tas kiaušinių mėdis do ir popoštas: popėriaus tokio tumpomo pripirkdavau ir visas šakelas vynioji vynioji, kol žolias medėlis pasdoro. Ai, kėp gražu babūdavo! Tėvėlis buvo padirbįs kitokį kiaušinykų: tokios plonos lintytas, o unt golo lizdėliai kiaušiniam. Žolynėliais apidedi apidedi, kiaušinius sudedi gražiausius, raudoniausi iš kraštų… (K. Čepelienė, g. 1913 m., Subačius)
Kupiškėnių prisiminimai iš knygos „Velykų rytą lelija pražydo“
——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ