Galbūt kam nors keista girdėti, kad dar yra žmonių, nemokančių rūbų išsiskalbti, pagaminti savo vaikams paprasčiausios vakarienės ar net pasikloti lovą ryte. O socialiniams darbuotojams tai – kasdienybė. Tikri gyvenimo vadybininkai – norisi taip pavadinti šios profesijos žmones, kurie ne tik už rankos į gydytojo kabinetą ar darbo biržą atveda socialiai remtinų šeimų galvas, bet ir pasirūpina, kad šie turėtų žiemą malkų, o šaldytuve būtų bent kąsnelis maisto. Patiems gelbėjamiesiems tokie „komandyriai“, aišku, ne itin mieli, bet savo pastangomis kuriamo gyvenimo jie jau nebeįsivaizduoja.
„Kupiškėnų mintis“ neretai pasiekia skaitytojų laiškai, skambučiai apie šalia jų gyvenančius kaimynus, kurie neturi ne tik maisto, elektros, malkų žiemą, bet ir nesiruošia šiais žmogui būtinais dalykais pasirūpinti įprastu būdu – darbu. Kol utėlių ir blusų apsuptyje tėvai kiekvieną dieną leidžia prie butelio, jų vaikų mokslu, ugdymu, auklėjimu ir net apranga bei maitinimu rūpinasi mokyklos.
Neseniai į Rudiliuose dirbantį verslininką pagalbos kreipėsi šio kaimo mokyklos bendruomenė, prašydama padėti vienkiemyje gyvenančiai, nei trisdešimties neturinčiai moteriai. Alkoholio nevengianti gyventoja, pasak žmonių, niekur nedirba, augina du mažamečius vaikus ir neturi kuo net krosnies pasikurti.
Moteris gyvena prie miško, tai ir savo namus retkarčiais pasišildo iš jo atsivilktomis šakomis.
Paprašytas verslininkas pažadėjo nugabenti varguolei atraižų.
Su tokia pačia misija dar baigiantis praėjusiems metams darbavosi ir Noriūnų Jono Černiaus pagrindinė mokykla. Jos vadovai malkų ieškojo viename Noriūnų seniūnijos kaimų socialiniame būste gyvenančiai keturių vaikų motinai.
Apie šią moterį laišką gavo ir „Kupiškėnų mintys“. Jame aprašomos sunkios varguolės gyvenimo sąlygos be elektros, maisto. Skurdą nuo vaikystės kenčiantys vaikai ir darbo ieškotis nesistengianti motina.
Atsisakė lydėti
Pažiūrėti aprašytos šeimynos nusprendėme ir mes. Į pagalbą bandėme pasikviesti ir šiuos gyventojus prižiūrinčią Kupiškio socialinių paslaugų centro darbuotoją Jolantą Montvydienę. Tačiau ji teigė neturinti teisės į savo prižiūrimas šeimas vestis pašalinių asmenų, o ypač žiniasklaidos atstovų. O jei dar namuose yra nepilnamečių, jų teisės itin saugomos.
Į tą kiemą nusprendėme nuvykti be palydos. Radome gana apleistą namą su spyna ant durų. Buvome įspėti, kad šeimininkė retai dienos metu būna namuose. Nors teigti, kad ji girtuokliauja, negalima, moteris nuolat marširuoja apylinkėse.
Pasiekti būtinas institucijas – jai tikras vargas. Jau kuris laikas moteris išbraukta iš Darbo biržos, taigi ji prarado visą socialinę paramą, iš kurios jau seniai ir gyvena.
Noriūnų seniūnijos gyventoja dar gana jauno amžiaus, o jos visi vaikai lanko mokyklą, tad nedirbti priežasties ji neturi.
„Ji, kaip ir dar dvidešimt mūsų seniūnijos šeimų, įtraukta į socialinės rizikos šeimų sąrašą. Su šia gyventoja dirbama, bendraujama, kiek galima padedama, tik galbūt trūksta jos pačios noro pasistengti“, – plačiau komentuoti seniūnijos gyventojos situaciją spaudai dėl savo darbo sutarties sąlygų socialinė darbuotoja J. Montvydienė atsisakė.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Ingrida NAGROCKIENĖ