Mūsų krašti ėglys (kadugys) yr varbų varba. „Varba – tik ėgliukas. Parsinešiau do jaunystaj iš pakrūmas ir pasisodinau daržely prė lungo“ (S. Varnauskienė, g. 1915 m., Gindvilių k.).
Lėtuviai do žiloj sanobaj Gyvybas medžiu laikė visadu žolių ar unksčiausiai sprogstuntį mėdį. Ir žalia spalva – stabuklinga, bo ji rodžia gyvybį, pavoserį, atogina no piktybių. „Ėglio medėlio raikia varbai. Ėglys svarbiausia, o visa kita tik kvėtkai, tik grožyba. Ėglio su arkliuku parvaždavo varbai. Kė baigia rūkyt masų, tai įdada ėglio, dėl to kvėpia. Parvaža ėglio, tai mas pojemam bant šakėlį ir užkasam sniegi. Žaluma būna graži, kėp ir žalėsnis pasdoro. Žalumos norėjos“ (M. Dovydėnienė, g. 1922 m., Gindvilių k.).
Mada puoštėn varbas popėriniais ar džiovintais prajusios vosaros kvėtkais atsirodo XIX omžiuj. Bat dažniausiai dadavo išsprogusių šakėlių. „Dėjo ėglio, žilvičio ir alksnio, palaikyto gryčioj, jau sužaliovusio ir su šiškutam. Ir karklo kur tokė pupuliukai, kur unksčiau išsprogsta. Sustaiso bukėtų ir našas bažnyčion, pašvintina tas šakelas. Sugrįžį unt gryčios naša. Varba tai kėp ir švintenyba“ (J. Čiurlys, g. 1906 m., Gindvilių k.). „Ėgliukas ir pora mirtos šakėlių – jau varba. Bant kartų asu iš popėriaus išlunksčius lelijų, tai ir visos grožybas“ (A. Gogelienė, g. 1907 m., Obonių k.). Mergiotas labiau savo varbas puošdavo spalvotais popėriukais ar šilkiniais kasnykais, kvėtkais no kalpokų. Ko mundrasna margaita, ir varba tos margėsna.
Unkstėsnių matų roštos ažrašyta, kad varboj turia būtėn nelyginis šakėlių skaičius. Kupiškio krašti skaičius nesvarbu. Nors ir šluota.
Varbu kė ploka, linkia sveikotos ir grožio. Ai, kėp smagu, jėgu pirmas kėlsės, kitus pamuši miegunčius, o, gėra širdžiai tadu. „Mamuta sakydavo, kad senybaj visa ūlyčia do patumsėly juda, kruta su varbu, lupa miegunčius. Par Velykas pamylat raikia ažu lupimų. Alum mylajo“ (E. Totorienė, g. 1932 m., Žaidelių k.).
Švįstų varbų laiko visus matus garbingoj vietoj – arčiau pėčiaus ažukiša, kad parkūnas netrinktų gryčion, ar užu švinto paveikslo. „Pašvintytų varbų palaikom unt gryčios, palapaj. Kė prodada birėt, tai dadam pėčiun. Švintas doiktas, nedaug nubyra – sunaudojam. Kokian bliūdėlį unt žarijų podadam ir smilkom visų gryčių, kvopas gėras – ramina dūšių. Prėš visas švintas iššluojam gryčių, smėliu išbarstom, švintytu varbu pasmilkom – jau ir nuotaika švintiška ir kvopas gryčioj švintiškas…“ (K. Čepelienė, g. 1913 m., Subačius).
Kupiškėnų prisiminimai iš knygos „Velykų rytą lelija pražydo“
——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ