Jaunam, darbingo amžiaus žmogui šiuo metu Kupiškyje – ne pyragai. Kiekviena atsiradusi nauja darbo vieta sulaukia keliasdešimties pretendentų. Dažnai nieko nelemia ir aukštojo mokslo diplomas. Tokių diplomuotų ir ieškančių darbo – ne vienas. Kupiškėnei Juditai Mičiūdaitei po metų nedarbo pasisekė įsidarbinti pagal specialybę. Dvidešimt ketverių metų mergina šiuo metu yra Kupiškio socialinių paslaugų centro jauniausia socialinė darbuotoja. Jos triūsu patenkinti ir darbovietės vadovai.
Pasirinko gerai
Pasak Juditos, nuo mažens šeimoje jai buvo skiepijama nuostata, kad iš esmės visi žmonės yra geri, tik gyvenimas įvairiai sudėlioja jų likimus, kad patekusiam į bėdą žmogui reikia pagelbėti. Tad socialinio darbuotojo specialybę ji pasirinkusi ne atsitiktinai. Tiesa, šiek tiek labiau baigusi mokyklą norėjo būti teisininke kaip jos mama. Tačiau į šią specialybę neįstojo ir teko rinktis socialinio darbo studijas, kurias buvo nurodžiusi kaip antrąjį galimą studijų krypties pasirinkimą. „Kad taip susiklostė mano reikalai, tikrai nesigailiu. Įgyta specialybe nenusivyliau. Gal ir mano būdo savybės padeda darbuotis. Esu jautri, užjaučianti, empatiška, man smagu padėti žmonėms“, – kalbėjo apie save Judita.
Mergina pradėjo dirbti dar studijuodama. Vasaros atostogų metu tekdavo padirbėti socialinio darbuotojo padėjėja, vėliau Kupiškyje ji atliko pusmečio praktiką. Baigusi bakalauro studijas Judita grįžo į Kupiškį pas mamą ir metus ieškojo darbo. Anot jos, Vilniuje įsidarbinti pagal specialybę iš karto nepavyko. Iš kurso draugų sostinėje nesunkiai darbą gavo tie, kurie šio miesto socialinėse įstaigose buvo atlikę studentišką praktiką. Pasilikti Vilniuje ir ieškoti kokio nors kito darbelio taip pat buvo nelabai geras sumanymas dėl pragyvenimo brangumo.
Darbo plonybės
„Šiuo metu Kupiškio socialinių paslaugų centre laikinai vaduoju motinystės atostogų išleistą savo kolegę. Mano darbo sutartis sudaryta dvejiems metams. Jau metus baigiu atidirbti. Iš pradžių buvo nelengva. Kai pradėjau lankyti senelius namuose, patyriau šoką, nes ne visi mane draugiškai priėmė. Pamažu su senjorais susidraugavau, įgijau jų pasitikėjimą, perpratau, kaip su kiekvienu reikia bendrauti. Sunkiausia rasti kontaktą su socialinės rizikos asmenimis. Kai kurie iš jų mane ir višta, kuri jų nekontroliuos, buvo pavadinę. Aišku, ne visi tokie nesukalbami ir priešiškai nusiteikę. Kiti supranta, kad esu specialius mokslus baigusi jauna specialistė, kad man reikia įgyti darbo praktikos. Socialinės rizikos asmenis lankyti ne visada vienai būna saugu. Kai jaučiame, jog situacija gali būti grėsminga, po vieną neiname. Į pagalbą pasitelkiame kitus kolegas. Policijos dar nė karto kviesti neteko. Tačiau esu ir aprėkta, ir apstumdyta“, – dalijosi darbo aktualijomis pašnekovė.
Pasak Juditos, socialinis darbas susideda ne vien tik iš senelių, neįgaliųjų, vienišų ar socialinės rizikos asmenų lankymo ir priežiūros, bet tenka ir daug kitokio organizacinio darbo atlikti. Ji kontroliuoja neįgalius, senus žmones prižiūrinčius asmenis, surašo buities tyrimo aktus, kai žmonės kreipiasi dėl socialinių pašalpų, kompensacijų skyrimo išimties tvarka. Taip pat jai reikia aprašyti kiekvieną savo kasdieninį apsilankymą pas savo klientus. „Šiuo metu padaugėjo nesąžiningu keliu norinčių gauti pašalpas. Tad yra sugriežtinta ir kontrolė. Tenka patikrinti ne vieno asmens, norinčio įvairių lengvatų, šeiminę padėtį. Būna, kad asmuo rašo, jog gyvena vienas, sunkiai verčiasi, o apsilankius pas jį namuose paaiškėja, kad yra ir sugyventinis, kad žmogus kažkokį savo pragyvenimo šaltinį bando nuslėpti“, – kalbėjo apie darbo kasdienybę Judita.
Žmonės vargsta
Kasdien merginai tenka sukarti ne vieną kilometrą. Žinoma, Kupiškis kompaktiškas miestukas, bet kai reikia iš Zuntės sulakstyti į Kraštiečių mikrorajoną, prarandama nemažai laiko. Per dieną Judita aplanko po 4–5 žmones. Atlikti kasdienes užduotis labai padeda griežtas darbo laiko planavimas. Jei mergina gauna užduotį atlikti buities tyrimą, tai stengiasi tame mikrorajone aplankyti ir savo globotinius. Pasak jos, automobilis padėtų sutaupyti laiko, bet jam nėra skirto kuro limito. Reikėtų ir antrojo socialinio darbuotojo, aptarnaujančio Kupiškio teritoriją. Vienam tikrai daug darbo. Reikia sužiūrėti 100 vienišų žmonių, 28 socialinės rizikos asmenis, 29 globojamuosius.
Judita pabrėžė, kad socialiniai darbuotojai neturi teisės apie savo globotinius atskleisti jokios konfidencialios informacijos, tad ir ji negalinti pasidalinti konkrečiomis savo veiklos detalėmis. Tačiau apibendrintai galinti pasakyti, kad Kupiškyje vaizdas liūdnas. Tikrai vargsta žmonės. „Nemaža dalis yra tokių, kuriems išlipti iš socialinio nuosmukio duobės trukdo piktnaudžiavimas alkoholiu, nenoras dirbti, abejingumas. Būna ir darbą tokiems asmenims siūlančių, bet jie dažniausiai nenueina. Net į darbo biržą vos ne už rankos reikia kai kuriuos atvesti, parodyti, kur ką parašyti, viską už juos padaryti. Neretai jie ir pinigų prašinėja. Matyt, toks jau tų žmonių susiformavęs gyvenimo būdas“, – svarstė pašnekovė.
Apie perspektyvas
Paklausta, ką veiks pasibaigus darbo sutarčiai, Judita sakė galvojanti ir apie tolimesnes studijas. Galbūt susijusias su teisės mokslais. „Žinoma, jei darbo bus, liksiu. Bet kaip besusiklostytų mano likimas, jau būsiu įgijusi savo specialybės praktikos, kuri pravers siekiant tolimesnės karjeros. Manau, kad užsisėdėti Kupiškyje man dar per anksti. Anksčiau ar vėliau norėčiau įgyti naujos patirties, pamatyti pasaulio. Iki šiol beveik visas mano gyvenimas prabėgo gimtinėje, išskyrus ketverius studijų metus Vilniuje“, – kalbėjo Judita.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ