Lėtuviai unksčiau paukščius mylajo, gorbino kėp dievus.
Švinta Dievo paukšta moteriško prigimimo karvėlis – geriausias tarpinykas tarp žmonių ir dėvų. Tikėta, kad karvėlis, pasvertįs švintu Dvasiu, nuskrenda iš žemas dungun, ti dėvom apsoko visus žmonių prošymus. Jėgu karvėlis sukinėjas ar tupia prė mergėlas daržėlio, jinai grait ištekės. Katruos namuos gyvana karvėliai, tos namus aplinkia neloimas, netrinkia parkūnas.
Žodis ne karvėlis, nesugrįš gerklan. Un bažnyčios karvėliai burkuoja (varpai). Žobalas karvėlis visų svietų aploksto (loiškas).
Didalas žmonių užtarėjos yr kregždutas. Kur jos suslipdžia gūštų, tė namai pasdoro švinti, jų neuždaga griaustinys. Soko, nėsuka kregždutas lizdų tinai, kur vyras su žmonu nesugyvana. Jos skraido prašydamos, kad žmonas būt turtingi, statytųs daugiau triobų. Dėl to ir nevaikydavo kregždučių no namų. Kragžda susisukė gūštų trioboj, tai nevalia parūšiot. Tiem, katrė neardo šitų paukštėlių lizdų, sakas gyvintėn, nėsarga ir nekrinta gyvuliai, sveiki užauga vaikai, ladai neišmuša laukų. Jėgu kregždutį užmuši, neturėsi vaikų. Kregždutas lizdų badyt – tai kėp ir durtėn Dievui akin. Jėgu išbadai gūštų, tai burna bus nešvari, kregždžiuota. Kas išema iš gūštos kregždžiukus, to tavai numirštų ar kitokios didalas neloimas ataina. Jau kragždas yr – šilimų atonešė.
Juoda žmonala, molina būdala, adverniškai gieda (kragžda).
Lėtuviai labai mylia gandrus. Tikėta, kad gandrai gyvana tik dorų žmonių sodybos. Raikia įdėt ir pinigų, ir žiedas lizdi kad būtų, tai tadu gandras gyvins. Jėgu no gryčios dungčiaus gandras nuslaida, sakydavo, jėgu tan kiemi yra marga, tai nuspirks vaikų.
Starkas pavoserį kėp atoskrenda, lizdų naša, kad plačiai suskrauna šakas, tai bus labai geri matai. Jėgu tiktai mažutį kokį lizdėlį susidada, tadu jau bus viskas mažai, visas bus derlius prostas.
Mono bulbas gandras nuravėjo (atliko neravatos). Neišmesi sano gandro iš lizdo (sano žmogaus nebapėrkėlsi kitur gyvintėn).
Ir višta, žųsis buvo švinti naminiai paukščiai, o gaidys ypač. Matgi gaidžio bijunčios piktosios dvosios ir vaidinuokliai. Ir vėlnių gaidys moto visų geriausiai, o pamotįs toj jį puola. Mažus velniūkščius pėnia vėn tik gaidžių skiautaralam, dėl to, kė tik gaidys pamoto vėlnių, toj strioksi aukštyn ir žiopčioja. Tadu žmonas soko: „Gaidys vėlnių pagovo.“
Ir gaidys savo kiemi ponas. Gaidys unt loktos, žornos žėmaj (varpas). Raudonas gaidys po žėmam gieda (burokas). Gaidžiukas žėmaj, vodegėla motos (batvinis).
——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ