Po dešimties gyvenimo metų Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) į Lietuvą, į gimtąjį Subačių, sugrįžo Rima Skamundrienė (Astravaitė). „Namo mane parginė begalinis ilgesys“, – prisipažino subatėnė. Per tą laiką spėjo užaugti, subręsti ir iš gimtojo lizdo išskristi be mamos augusios dvi jos dukros. Daug visko nutiko per tą laiką čia ir anapus Atlanto. Moteris prisipažino, kad Amerikoje ji save buvo savotiškai įkalinusi. Dirbo be socialinio draudimo, todėl per šitiek metų nė karto neaplankė per atostogas artimųjų Lietuvoje. Bijojo, kad jai bus užtrenktos durys sugrįžti atgal į Ameriką. Guodė tik tai, kad savo, kaip motinos, pareigą galėjo atlikti finansiškai padėdama savo dukroms ir jas globojančiai mamai.
Kabinosi į gyvenimą
Kaip ir daugelį, iš Lietuvos Rimą išginė nepriteklius. Prieš emigraciją ji dirbo geležinkelio įmonėje ir gaudavo menką algelę. Moteriai norėjosi atsistoti ant kojų, išmokslinti savo dukras. Sunkiai besiverčiančią Rimą padirbėti Vokietijoje 2000 m. pasikvietė ten įsikūrusi draugė.
„Nuvažiavau. Valiau biurus. Draugė apgyvendino pas save. Už nuomą pinigų neėmė. Perskaičiavus litais, uždirbdavau apie 2 500 Lt per mėnesį. Pasiskaičiavau, kad tiek pragyventi neužteks, jei pati nuomosiu būstą ir dar siųsiu pinigų vaikams. Pasakiau draugei, kad važiuosiu į JAV. Ji šį mano sumanymą įvertino skeptiškai. Bet tai mano planų nesudrumstė. Galiu pasakyti, kad Vokietija mane savotiškai įkvėpė, suteikė pasitikėjimo savo jėgomis, kad ir toli nuo gimtinės galiu nepražūti. Grįžusi į Lietuvą iškart pasirūpinau viza. JAV turėjau giminių. Ir dabar ten dar gyvena mano močiutės 102 metų sesuo. Kai buvau nuvažiavusi jos aplankyti į Konektikuto valstiją, ji man priminė, kad būdama maža aš esu sakiusi, jog gyvensiu Amerikoje. Net juokinga, kaip kartais gyvenime išsipildo tokie vaikiški svaičiojimai“, – sakė pašnekovė.
Padėjo kraštiečiai
Ji su mama susitarė dėl dukrų globos. Oneidai, nuo vaikystės labai savarankiškai mergaitei, tuomet buvo 15 m., o Santai – 9 m. Kur Amerikoje dirbs, kur gyvens, nieko konkrečiai Rima nežinojo. Kelionę palengvino tai, kad skrido ne viena, o su Vida Kaupiene iš Subačiaus. Amerikoje jau buvo įsikūręs Vidos vyras. Pakeliui sužinojusi, kad kita subatėnė, Virginija Narkevičienė, jau kurį laiką gyvenanti Amerikoje, jai surado ir išnuomojo butą. Beveik visą skrydį Rima pramiegojo. Vida pažadino, kai jau leidosi lėktuvas Čikagos aerouoste. Vieną naktį pernakvojusi pas Vidą, kitą dieną ji apsistojo išnuomotame bute.
Darbą Rima susirado pagal skelbimą laikraštyje „Amerikos lietuvis“. Patraukė skelbimas, kad reikalinga virėja. Jokių virėjų mokslų ji nebuvo baigusi, mėgo tik namie ruošti valgį. Vietiniai pamokino nesakyti, kad ji yra geležinkelio mokslus baigusi, o truputį pameluoti, kad turinti šiokios tokios virėjos darbo patirties, pvz., vaikų darželyje. Amerikoje, jei nori gauti darbą, turi save girti, kuo gražiau pateikti be jokio kuklinimosi. Išklausiusi patarimų, kaip įsidarbinti, paskambino potencialiam darbdaviui. Pasisekė. Netrukus atvažiavo jos pasiimti kavinukės savininkas lietuvis.
Jautėsi neįvertinta
„Kavinukė buvo nedidelė, be alkoholio. Viriau amerikonams valgį kaip savo šeimai – kepsniai, blyneliai, cepelinai, kugeliai. Bulvių tik iškart neatitaikiau. Kai kurios rūšys buvo labai vandeningos ir neišeidavo cepelinai. Paskui išsiaiškinau, kokios bulvės jiems tinka“, – pasakojo moteris.
Pasak Rimos, toje kavinukėje ji būtų ilgai dirbusi, bet netenkino mažokas atlyginimas – 60 dolerių per dieną ir ilgos darbo valandos. Taigi po kiek laiko moteris virėjos darbą išmainė į valytojos. „Įsidarbinau lenkų valymo paslaugų kompanijoje. Ten jau už valandą mokėjo 100–110 dolerių. Darbas sunkesnis, bet išvalai ir uždarai duris. O kavinukėje visą laiką galvodavau, kad tik skanu būtų, kaip įvertins mano patiekalus valgytojai. Būčiau ten dirbusi, bet už savo pastangas nesulaukiau deramo įvertinimo“, – sakė pašnekovė. Moteriai iš pradžių dirbti buvo sunku ir dėl kalbos barjero. Į JAV ji išvyko visiškai nemokėdama anglų kalbos. Dabar jau pramoko ir susikalba.
Atgaiva sportas, kelionės
Vėliau Rima ėmė teikti valymo paslaugas be jokių tarpininkų. Ją rekomenduodavo kitiems draugai ir pažįstami. Net skelbtis niekur nereikėjo. „Amerikiečiai labai geri, patiklūs žmonės. Užtekdavo žodinių rekomendacijų, kad gerai valau, ir žmonės patikėdavo savo namų raktus, kodus. Norėčiau į Ameriką dar nuvažiuoti per atostogas. Gal nekils jokių kliūčių, kai dabar yra bevizis įvažiavimas trims mėnesiams. Jokių nusižengimų toje šalyje nepadariau. Minimalius privalomus mokesčius mokėjau pagal uždarbį“, – svarstė pašnekovė.
Rima neslėpė, kad namus valyti labai sunkus darbas. Ima ir rankos tirpti, ir nugarą skaudėti. Ją gelbėjo masažas, atsipalaidavimas sporto klube jogos užsiėmimuose, dienos nuovargį nuplaudavo burbulinės vonios. Aktyviam laisvalaikiui Amerikoje yra sudarytos geros sąlygos. Rima nusipirkdavo sporto klubo, veikiančio visą parą, mėnesio abonementą už 59 dolerius ir ten mielai lankydavosi. Su gyvenimo draugu Arūnu per atostogas pakeliaudavo ir po šalį. Į Kolorado valstiją važiuodavo slidinėti, buvo Floridoje, Viskonsino valstijoje, lankėsi Niujorke. Arūnas dirba tolimųjų reisų vairuotoju. Tai su juo irgi buvo išsiruošusi pasivažinėti įvairiais maršrutais. „Amerika graži šalis. Žmonės šypsosi. Visiškai nesvarbu, kas už tos šypsenos slepiasi. Vis tiek nuotaika pagerėja, kai aplink nematai surūgusių veidų, kai pagiria tavo šukuoseną ar batus“, – dalijosi savo patirtimi pašnekovė.
Artėjo Lietuva
Pasak Rimos, emigracijoje ji neatitrūko visiškai nuo Lietuvos. Čikagoje apstu lietuviško maisto parduotuvėlių. Galima nusipirkti ir „Agotos“ duonos, ir glaistytų sūrelių, ir kitų įprastų gaminių. „Į Lietuvą negalėjau parvažiuoti, tai tokiu būdu Lietuva priartėdavo prie manęs. Ji dar labiau priartėjo, kai sulaukiau su studentiška viza atvykusios Oneidos. Dukra su manimi visą mėnesį valė namus. Oneida net apsiverkė, kai suprato, kad taip sunkiai dirbu. Ji prisipažino galvojusi, kad tas darbas daug lengvesnis. Mano vyresnėlei Amerika nepatiko. Ji sakė tokiam chaose ir šurmulyje nenorėtų jokiu būdu gyventi. Matyt, jos meniškai sielai reikia kitokios erdvės.
Žinoma, to privatumo ir ramybės salelių yra. Gyvenau Vudridže, netoli Čikagos, dviaukščių namų komplekse, apsuptame miškelio. Voveraitės palangėje liuoksėdavo. Buvo teniso kortas, automobilių statymo aikštelė. Tačiau už šio komplekso ribų – pro šalį pagrindiniu keliu į visas puses švilpia automobiliai, šaligatvių nėra. Amerikoje automobilis – tavo batai. Ten nėra techninių apžiūrų. Rieda įvairiausios būklės mašinos. Amerikiečiai tikrina tik automobilio išmetamųjų dujų koncentraciją. Vairuoti iš pradžių bijodavau. Navigacijai neturėjau pinigų. Pasidarė lengviau surasti kelią, kai ją vėliau nusipirkau.“
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ