Sanobaj lėtuviai gorbino Saulį, Mėnulį ir žvaigždas. Nemožna dungun rodyt pirštu, jėgu raikia, rodyk tik visu runku. Kas rodžia, tom nudžius ar nupus pirštas, ar nutrinks Parkūnas. Saula, žvaigždas nemėgia, kad jas badyt pirštais, ir golia žmogų įtrauktėn dungun ar nuslaidį sudėgyt. Vėliau atsirodįs yr pasokymas: rodysi pirštu dungun – Dievui akis išbadysi, o tai jau didala nuodama. Jėgu netyčiom parodai pirštu unt Saulį ar Mėnulį, raikia pačiom kųstėn tų pirštų lig kraujo, tadu nekinkia. Saulan nepridingtom akim golia žiūrėt žmogus, katras nėr padorįs didalas nuodamas.
Sanasai Saulas gorbinimas motos pėmenėlių gėsmalas: Atvažiuok, Saulala, su pyragėliais, nuvaikyk debesėlius su botagėliais (ažrašyta Jono Balio Kupišky).
Kė Saula taka, geriausia ažukalbat rožė, dėdirvina, grižas, duntės sopa.
Saulai laidžiuntis raikia baigtėn visus lauko dorbus – tadu prasidada dvosių laikas. Saulai nuslaidus nemožna dirbunčiom sakytėn padėk Dieve, bo jom dorbas nesisaks, visa garba ais ne Dievui, o vėlniui.
Labai didalį boimį žmonam unksčiau sukėldavo Saulas užtemimas. Jė mislydavo, kad slibinas noria Saulį prarytėn ar kad Saulį kažin kas gadina: vėlnias ažukiša savo vuodagų tarp Saulas ir Žėmas ar rogana apsiverčia mėgodama unt kito šono ir skvarnu uždingia Saulį, ar grįždama iš susrinkimo su šluotu, unt katros joja, uždingia Saulį. Sanuta Juozeučėna iš Paketurių k., Saulai užtamus, vaikom liepus muštėn pagaliais unt patalnių ir puodos, kad paskelt triukšmas ir nulakt piktos dvosios (šitų jir ažrošė J. Balys).
Jaunas Mėnesėli, mūsų karaloiti, tu visadu švieti, mum linksmini, atoneši visokių loimį. Kad tau Dievas dot pilnotvį, o mum Parkūno karalystį (jų vėliau pokeita Dievo karalysta) – tokiu maldali raikia pasveikyt pirmokart pamočius jaunų, trijų vakarų Mėnulį ir galasi sau išprašyt sveikotos. Kė pamatysi jaunų mėnesėlį, iš po kojų pajimk žėmas ir numėsk atogaliu runku – prapuls korpos.
Pilna morška trupinių, bokanas duonos? Pilna morška trupinių, gobalas lašinių? Kas – ogi žvaigždas ir mano. Mislyta, kad žvaigždas labai korštos, ir vėnai nukritus, golia visa jūra išgaruotėn. Kiek žvaigždžių unt dungaus, tiek ir žmonių unt svieto. Katras žmogus laimingas, mokytas ar gudrus iš prigimimo, turtingas, to ir žvaigžda šviesi. Vargšo, nodėmingo, nėtikiunčio žmogaus žvaigždala tumsi, išblasus.
Lėtuviai žemdirbiai žiūradavo, kur nuslaidžia Sėtynas. Ko žemiau Žvaigždžių sietas – to arčiau šilima (pavoseris), jau žalian gojėly gegutala užkukos, sėja prasdas. Sėtynas vokaro žaroj – jautis vagoj.
——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ