asmeninio albumo
Seni nuotraukų albumai, kaip ir žmonės, gyvena laukimu. Tik laukimas kitoks: žmogus vis laukia rytdienos, o albumas ilgisi rankų, kurios jį paims, atvers ir skleis lapą po lapo. Tada nuotraukose sustingusios akimirkos atgis ir susidėlios į žmogaus gyvenimą. Daug metų ir dar daugiau dienų, lyg smilčių, kurios išbyrėjo pro pirštus ir nebesugaudysi, nebesurinksi… Sėdėjome su kupiškėne Elena Kanapeckiene jos namuose ir kartu sklaidėme jos senus albumus, žvelgėme į prabėgusį laiką.
Vis tos pačios vestuvės
Taip jau būna, kad daugiausiai vietos senuose albumuose užima vestuvės ir laidotuvės. Savų, artimų žmonių, giminių, gerų draugų. E. Kanapeckienės albumai – kitokie, čia daugelyje nuotraukų užfiksuotos vis tos pačios vestuvės, tie patys veikėjai iš „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ spektaklio. Nes Elena – šio legenda tapusio etnografinio teatro dalyvė, vaidinusi tetulytę, vėliau svočią. Nuotraukose, nespalvotose ar spalvotose, įamžinti vaidinimo epizodai, fragmentai iš kelionių, įvairių iškilmingų minėjimų ir švenčių. Šalia artistų pozuoja valdžios vyrai, partijos sekretorius ar kas nors iš vykdomojo komiteto arba patys vaidintojai, apsupę rateliu rašytoją Juozą Baltušį. Taigi pagerbti ir gerbiami anuomet buvo vestuvininkai, jeigu prie jų gretinosi valdžia, visuomenės veikėjai, kiti svarbūs žmonės ir drauge įsiamžindavo nuotraukose.
„Gražu buvo vaidinti, ir žmonėms patikdavo žiūrėti. Kiek kelionėse būta. Mūsų režisierius P. Zulonas iš namų sugebėdavo moteriškes ištraukti, prikalbinti, reikėjo tik balsą turėti, išmokti dainas, pavaidinti. Kaip aš artiste pasidariau? Juokais…Sako, žiūrėk, kaip kiti vaidina, stebėk. Iš pradžių tetulytę vaidinau, paskui svočia tapau. Sykį pasiguodžiau Zulonui, kad mano Antanas paburba, nusibosta jam kaimynystėn vis eiti kortom lošti, kol aš iš savo spektaklių ir kelionių parvykstu. Sako, atsivesk ir jį, kraičvežiu pabus. Taip abu artistais pasidarėm, tik neilgai jis dalyvavo vaidinimuose, pasiligojo. Tie metai su vestuvėmis gražūs buvo, įdomiai gyvenom, jauni dar buvom, tik pusamžiai daugelis, jėgų ir sveikatos turėjom“, – verčiam praeities lapus su E. Kanapeckiene.
Kas dabar belikę iš vėlyviausiųjų vestuvininkų, ar besusitinka jie, pasikalba?
Lenkiame pirštus: Vieščiūnienė, Milašauskienė, Elskienė, Masiulienė, Kecorius, Kežionis, Šerelienė, ji pati. Susitikę buvo neseniai, per spektaklio režisieriaus Povilo Zulono šimtmečio jubiliejaus renginius. Tik dabarties laikas, sako, toks greitas ir nebeaiškus, nebesiskiria dienos viena nuo kitos, nieko, rodos, nebeįvyksta, nes tiek daug įvykę jau seniai, tiek daug gyvenimo nugyventa.
Širdis daug ištveria
Elenos gimtinė – Skudų kaimas Surdegio parapijoje, penki kilometrai už Viešintų. Kadaise po gaisro atstatyta sodyba tebėra, tik jau svetimiems priklauso. Pasakoja, kaip pas tėvelius augo keturios seserys ir du broliai. Vieno brolio jau nebėra, viena sesė mirė jauna. Jaunystės metai sutapo su baisiais laikais.
„Sodyba pamiškėje, dieną rusai apylinkes šukuoja, naktį partizanai beldžiasi. Tik ir girdėti, anuos išvežė, tuos sušaudė, partizanų bunkerį surado… Ir mūsų daržinėje buvo bunkeris iškastas, kiek išdrebėta, išbijota, širdis rodėsi neatlaikys. Atlaikė. Iškentėjo dar daugiau: tais pačiais metais, 1992-aisiais, liepos 21-ąją palaidojau vyrą, o spalio 14 dieną – sūnų. Motinai savo vaiką laidoti – nėra didesnio skausmo“, – išpasakoja tarsi raudą sunkius išgyvenimus.
Sako, būtų gal nepakeliama, jeigu žmogus iš anksto žinotų, kas jo laukia, bet kai nežino, lengviau, palaiko viltis, kad sunkumai laikini, greitai atsitrauks… Nes gyvenime taip jau būna, viskas keičiasi, mirga marga.
„Kai jaunas esi, visi vargai tarsi vanduo nuo žąsies nubėga. Sunkiai dirbti reikėjo ir namuose, ir kai melžėja kolūkyje buvau. Bet subėgdavo berniokai, suvarys karves, kad greičiau būtų, sunešios pieno kibirus, supilstys į bidonus, ir lekiam jau visi į šokius. Buvo kaime gal 30 kiemų, kiekviename po 3–4 jaunus žmones, susirenkam visi pasišokti, dainos visur skamba. Arba gegužinės pamaldos, giedam visi. Gimtinėje per mūsų kaimą tekėjo Viešintos upė, ten reikėjo išvelėnuoti krantus, susirinko vaikinų, jaunų vyrų. Turėjo su savim akordeoną. Tik baigia darbus, tuoj vakaruškas rengia, jaunimas iš apylinkių susirenka. Mūsų kiemą vadindavo špitole, palikdavo dviračius tie, kurie turėdavo…“ – prisiminė Elena.
E. Kanapeckienei nuostabu, kad visas toks tolimas laikas atmintyje išlikęs kuo puikiausiai, net spalvos, gamta, apsirengimai, kas kuo vilkėjo, ką sakė, kur ėjo ar važiavo, tebėra lyg įkirsti.
„Kaip bandelę matau prieš akis aiškiausiai anuos prabėgusius savo metus“, – sako jau pralinksmėjusi.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Ada DVARIONAITĖ