Sanais čėsais, kė do žmonas gyvano iš medžioklas ir Žėmas visokių gėrybių, tai jė labai laukdavo pavoserio. Tadu mislyta, kad šilumų unt sparnų atonaša paukščiai. Tė seni čėsai iš atmintės neišėjo, neišdulkėjo, tabar gyvi lėtuvių kalindoriuj – pagerbti paukščių vardais.
24 vasario yr voversėlio, čyrulio diena. Mat vėversiukas pirmas sugrįžta gimtinan ir čirkš čirkš čirkšt – jau rogina uksčiau kėltis.
Yr ir tokia posaka. Sanais čėsais, sukūrįs pasaulį, Dievas dažnai išeidavo po Žėmį pasdairytėn, ar visiem gėra, ar visiem linksma gyvintėn. Aina tėp kartų pavoserio rytų, saulyta šviečia, vaikai linksmi po upėlį toškos, senėliai išėjį unt kiemo pirmu šilimu džiaugias. Jaunimas sūpoklas taiso, jokavoja, gražiai dainuoja, ogi visų ba balsai – ne baks viks, ir gotava. Gėra ir linksma.
Aina Dėvulis toliau ir moto, kad par dirvų linguoja suvargįs artojas. Jo jaučiai pėrkorį, šonai įdubį. Žmogėlio drapanalas prostos, pokulnas, vėjas košia kėp par sietų. Aina artojas, dūsauja ir rogina savo jaučius, galvos nepakėldamas. „Negolia tėp būtėn, kad tokių grožių dėn ir šitas žmogus nenusjokt“, – pamislijo Dievas ir, pajėmįs molio grumuntų, kad svieda aukštyn dungun. Atgijo molis, pavirto čyruliu ir čir vir vir vir linksmų dainalį – pakėla žmogus akis, nebaišturėjo ir susijokė.
No to čėso voversėlis ir yra geriausias artojo draugas, linksmytojas. Kė žmogus sėja javus, vėversėlio ir kitų paukštėlių doliai tėp pot saujų nuberia.
Čirū čirū pavoseris, pavoseris.
Vaikai loksto po pošalas,
po pašalas.
Nogapilviai, nogapilviai
Po pošalas, po pošalas.
Voversiukai jau atoskrenda, čiulbadami savo dainalas. O šiluma do gol toli, ir kovo mėnesį do visos varsmas užušųla, do daug kartų orai kratysis, mainysis. Dabar tik žvirbliai labai pulkuojas ir čirškia – rodžia blogų orų. Gaidžiai vakari gieda ar drignas (šviesus rotas apė mėnulį ar saulį) stovia apė mėnesį – prėš atomainų oro. Rožai unt dungaus – prėš subjurimų oro. Kliopt ir vėl nėr gėdros. Dungus galvonuoja (dabasuoja), ir gotava. O žmogui oras kėp maistas. Šitėp kė orai mainos, golvų labai sopa, tokė dėgliai įlindį, oi, kėp suka blauzdikaulius. Raikia kasdėn vaistus burbyt, ajejem jejem.
Kojos sopunčios, ale bat do miklios, Dievu daku. Nušvis šiltesni orai, žėma mažnas padirbt kėp raikia. Pilni namai bus gėrybas, dabar tiktai raikia kuntrybas. Mažnas pajamų turėt ir ba Amėrkos, ir Lėtuvoj.
——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ