Jūsų mylista – sokom tom žmogum, katrų gerbiam, myliam. Mylista – do reiškia malona, dovana, geradarysta. Dievo dovana – tai jau įgimta gera savyba: nugi gražumas – tai Dievo dovana. Dievo apdovanotas – tasai, katras daug ko turia: tokio omžiaus mažai sulaukiusių jyra žmonių, aš jau omžium Dievo apdovanota.
Dovanot – dovanas duotė: būdavo, kė pinigus moka dvari už bulbas (ažu bulbų kasimų), tai po skarytį visiem dovanoja.
Dosai – marčios dovanos, dalijamos par veselias: septynius šimtus litų taturėjau, misliu, Dieve, nugi tė dosai pirktė, alia tai kų gi. Pagraban ainunt ir dosų našdavo.
Dovanot – tai ir atlaistėn: kiek priraudojau apkoltyta vagysti, alia aš jai dovanojau visa kų; kaži, dovanosis ar do groižysis (kerštavos)?
Kerštas – atsilyginimas piktu ažu padarytų skriaudų, įžeidimų: o jecitvai, neduosiu kerštu; išlindįs valdžion, savo vietoj būk, nedaryk kitom kerštu; tokė darbai Dungaus keršto šaukias; nieko nematyk, i niekam blogo nedaryk, i niekam nekeršyk; alia kėp avinai, toj vienas kitom atsikeršyt; incikolk galvon, incidėk širdin – bloga ažmiršk, gėra atsimink; vargi augįs žmogus tai vis gerėsnis; geriausi asam sau patiem, kai asam geri kitiem; soko, vėlnias gėras tik sau.
Meila – prisrišimo, atsidavimo jausmas: kur vargo daugiau, ti meilas daugiau; meila no bodo nemiršta; kė jau meilan inskliopija, apidumia kėp ir čigona akis to meila; dainos tokė posmėliai yr: jom nesvarbu, kad šlubuoja, bil tik meiliai pabučiuoja; mas gyvinsma do meiliau, žmonam kalbų bus daugiau…
Ir Uršulia Tamošiūnaičia iš Pajuodupas yr parošius:
Jė nesigyra, kas kų turėjo,
Vienas unt kitų meiliai žiūrėjo.
Nebuvo kitkart tarpu lėtuvių
Tokios neloimas, piktų liežuvių.
Visomat teisi meila blizgėjo,
Kaip unt žalumo rasa mirgėjo.
Nors trinytėliai stori bolovo,
Bat širdyj meila gryna žaliovo.
Mat no mažumas kėkvienų vaikų mylovo: mylu mylu glust, prė širdalas spust; lopšiuos sūpovo liūlovo ir lopšinas niūniovo: mik mažutis, būk graitutis, aaaaa, auk didutis, būk gerutis, aaaaa…
Locka – didala malona: jėgu do locka, tai dos, ko paprašysi, paskolis, o jėgu užkoirinai – tai nebaturas ilgai lockos. Gražiai kalbu, bat ne iš tavo lockos.
Kad locka – mandagus prošymas: kad locka, nutrink mon nugarų; kad locka, paduok mon pypkį no palungės…
——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ