Laiškininkai, anksti rytais į pieno surinkimo punktus skubantys kaimo žmonės, ko gero, daug galėtų papasakoti apie savo susidūrimus su palaidais šunimis. „Įkąs – neįkąs“, – panaši mintis kirba dažno galvoje tokių akistatų metu. Kai kas jau pradėjo kišenėje savigynai nešiotis ir dujų balionėlį, jei kelyje pasitaikytų ne koks nors plėšikas, o agresyvus gyvūnas.
Grybštelėjo šuo
Prieš porą savaičių šuo užpuolė ir grybštelėjo koją subatėnei Eugenijai Kairienei. Moteris nuo pat ankstyvo ryto skubėjo išnešioti laikraščius prenumeratoriams. Eugenija pažino, kieno tas šuo, nes buvo užpulta greta šuns savininko kiemo. „Žaizdelė negili, bet ilgokai negijo. Šeimos gydytojas išrašė antibiotikų, suleido preparato nuo stabligės. Buvo pranešta visuomenės sveikatos centrui. Jo atstovė teiravosi, ar žinomas šuo įkando, ar skiepytas nuo pasiutligės. Šuns savininkas manęs atsiprašė, sumokėjo už vaistus, net pašto dėžutę perkėlė į kitą kiemo pusę, kad man būtų saugiau. Aš šiam žmogui jokių pretenzijų neturiu. Žinojau, kad šuo visada būdavo voljere. Tąkart buvo iš jo pabėgęs. Visiems taip gali nutikti“, – kalbėjo nukentėjusioji.
Anot jos, Subačiaus gyvenvietėje šunų laksto be skaičiaus. Paprastai tie benamiai šuneliai nėra agresyvūs, nors ir jų prisibijanti – gyvūnai gali kartais pasielgti nenuspėjamai. Tačiau patys pavojingiausi būna nuo grandinės nutrūkę ar iš aptvarų pabėgę šunys. Prieš keletą metų viena subatėnė irgi buvo šuns apkandžiota. Bėda dar ir tai, kad gyvenvietėje gatvių apšvietimas ryte įjungiamas tik apie septintą valandą. Žmonės gi į darbą jau eina ir prieš šešias, pirmasis autobusas pro Subačių važiuoja 5.40 val. Kai tamsu gatvėse, nesaugu ne tik laiškininkams, bet ir kitiems subatėnams.
Gelbsti ir dujos
Laiškininkė Jurgita Klevečkienė, nešanti laikraščius ir kitokią korespondenciją į Subačiaus miestelio, Čečelių, Skverbų kaimus, sakė, kad darbo metu kiekviename kaime jai tenka sutikti ne vieną būrį palaidų šunų. Iki šiol jai pavyko su jais taikiai prasilenkti. Tiesa, buvo vienas, nuo kurio agresijos padėjo apsiginti dujų balionėlis: „Bandau su žmonėmis kalbėti gražiuoju, kad jie savo šunis prisirištų. Vieni paklauso, kiti pro ausis praleidžia. Jei kiemas aptvertas, o jame laksto šuo, niekada neinu į vidų. Čia gyvenantiems žmonėms skirtą korespondenciją nunešu atgal į paštą. Apie tai informuoti žmonės patys pasiima. Pretenzijų nereiškia, nes supranta, kad svetimam žmogui nesaugu eiti į kiemą ir ieškoti pašto dėžutės prie durų, kai kieme laksto sargus šuo.“
Laiškininkė Irena Lukošiūnienė aptarnauja Skapiškio, Kreipšių, Biliūnų, Dailiūnų, Švedukalnio ir kitų aplinkinių kaimų gyventojus. „Apie penkerius metus nešioju korespondenciją. Kaimuose visada laksto būriai palaidų šunų. Esu perpratusi jų charakterį, kai kada kokį skanėstą važiuodama pro šalį jiems numetu. Tarp tų šunelių yra du ar trys piktesni. Pati jų vengiu. Nežinau, ko laukti ir iš atsitiktinai nutrūkusių, su grandine ant kaklo atlekiančių. Kartą teko nuo vieno tokio ginantis dujų balionėlį panaudoti. Dabar tas šuo mane pamatęs tik iš toli stebi ir nesiartina“, – dalijosi bendravimo su šunimis patirtimi pašnekovė.
Gal padės ženklinimas
Subačiaus seniūnijos seniūnas Vidmantas Paliulis neneigė, kad gyvenvietėje palaidų, valkataujančių šunų problema egzistuoja. „Jau maždaug penkti metai, kai daugėja atvežtų iš kitur ir paliktų pas mus likimo valiai šunų. To kitaip, kaip nužmogėjimu, nepavadinčiau. Gyvūnas juk ne senas televizorius ar sofa, kuriuos gali lengva ranka išmesti. Gal visuotinis šunų ir kačių elektroninio implanto (čypavimas) su gyvūno duomenimis įdiegimas padėtų išspręsti šią problemą ir sudrausmintų gyvūnų šeimininkus. Bus galima atsekti, kas atsikratė gyvūno. Tuo labiau kad gyvūnėlio savininkas nežinos, kur tas čypas jam implantuotas ir negalės jo pašalinti“, – sakė seniūnas.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ