Daugelis Byčių kaimo gyventoją Jeronimą Čielį pažįsta kaip aktyvų įvairiausių renginių dalyvį, kartais, kai reikia organizuoti klasės draugų susitikimus, ir rengėją. Jis aktyvus „Bočių“ choro dainininkas, rūpinasi, kad bendraminčių veikla būtų įamžinta ir metraštyje. Jeronimui įdomi rajono kultūrinė veikla, gal kad teko vaidinti mėgėjų spektakliuose, dirbant kolūkyje vadovauti kultūrinei veiklai.
Pomėgis kurti, suteikti džiaugsmo savo veikla ne tik sau, bet ir kitiems Jeronimą dar mokantis mokykloje paskatino įsijungti į dramos mylėtojų gretas. Įsimintini vaidinimai ir kelionės į tolimesnius ir artimesnius nuo Kupiškio kaimus ir kaimelius tapo maloniu laisvalaikio praleidimu, kuomet jaunuolius subūrė Varaniškių mokytoja Irena Čeikaitė, Kupiškyje – mokytoja Vanda Urbonaitė bei kiti pedagogai.
„Atsimenu, iš Varaniškių vaidinti važiavome į Skapiškį. Žiemą išvažiavome su kolūkio sunkvežimiu, gražiausias oras. Ir kad užpustė grįžtant, tikra vėtra pasikėlė, ir iki rytojaus taip užnešė, kad į mokyklą negalėjome nueiti. Namie ilsėjomės po kelionės, prisimindami mūsų vaidintą Žemaitės „Petrą Kurmelį“, – pasakoja J. Čielys. Tai buvo Jeronimo iniciatyva su mokytojų pagalba pastatytas spektaklis, kurį su malonumu jaunuoliai jau anksčiau rodė ir Varaniškių kaimo Zuozų sodyboje susirinkusiems kaimynams ir draugams.
Kai Jeronimas Čielys mokėsi Kupiškyje, jis su savo draugais labai entuziastingai ėmėsi Kazio Sajos komedijos „Ei, slėpkitės!“. Tai buvo kritinė komedija, vaizdavusi kolūkio personažus. „Garbės lentoje buvo išpjautos skylės ir mūsų galvos jose su ūsais, su barzdomis, kurios kažką kalba“, – prisimena Jeronimas. Kaip tik su tąja komedija jaunuoliai rudeniop per vargus pasiekė Didžprūdėlius. Tuo metu Kupiškio pionierių namai turėjo arklį su vežimu. Vaidintojai jį pasiskolino kelionei. „Atsimenu, rudenį tiek šlapia buvo, tas kelias, kur dabar pro Paketurius vingiuoja, vedė link Didžprūdėlių. Mes pėsti einame, o arkliukas vos tempia ratus, kuriuose sudėtos dekoracijos, armonika, kitokių daiktų. Nuvykus į vietą mokyklos salė sausakimša“, – pasakoja J. Čielys. Apskritai spektaklius visuose kaimuose žmonės labai lankydavo. Tuo metu, apie dvidešimto amžiaus 6 dešimtmetį, kaimuose ir pačiame Kupiškyje labai daug jaunimo buvo.
Vėlesniais metais, jau baigus mokslus Žemės ūkio akademijoje, Jeronimui teko dirbti Panevėžio, Radviliškio, Pakruojo rajono kolūkiuose su žmonėmis, rengti įvairiausias keliones ir išvykas. Tuomet jis stengėsi organizuoti savo darbą taip, kad būtų naudinga ir įdomu, kad jo kaimynai ir bendradarbiai galėtų ką nors sau nauja ir naudinga sužinoti, plėsti savo akiratį. Jam teko surengti keliones į Leningradą, Maskvą su kolūkiečiais prieš sėjos darbus arba nuėmus derlių rudenį. Visuomet Jeronimas Čielys džiaugėsi galėdamas suteikti džiaugsmo kitiems, taip pat ir pats tobulėti.
Jis ir šiuo metu entuziastingai pasakoja prisiminimus, kaupia archyvą, liudijantį apie praeitį, ir perduoda jį muziejininkams su vertingomis praeities nuotraukomis.
1 iš 5 
——-
Autorius: Aušra JONUŠYTĖ