Pirmadienio vakare į šeštąją pilietinę diskusiją Kultūros centro vitražų salėje buvo pakviesti rajono verslininkai.
„Mikimauzai, balvonai“, – tokiais epitetais kai kurie verslininkai per daug nerinkdami žodžių vadino rajono valdžios vyrus. Emocijų ir kaltinimų merui Jonui Jaručiui bei rajono Tarybai dėl sustingusio verslo rajone netrūko iš verslininkų pusės, o kritiškiau pažvelgti į save, įvardinti savo neatliktus darbus gal neišdrįsta, o gal paprasčiausiai pamiršta…
Apie tai, kas svarbiausia verslininkams
Diskusijos vedėjas Kupiškio darbdavių klubo prezidentas Zigmantas Aleksandravičius susitikimo įžangoje pirmiausiai padėkojo merui J. Jaručiui: „Džiugu, kad pagaliau po daugelio dešimtmečių Savivaldybė suprato, jog reikia bendrauti su tauta. Darbdavių klubas vienija 30 darbdavių, kurie suteikia darbo apie 1200 žmonių. Mes apklausėme, ar jie planuoja per ateinančius 5-erius metus plėsti savo verslą, turėti daugiau darbuotojų. Deja, tik 5 procentai atsakė, kad planuoja plėtrą. Tai labai liūdni skaičiai. Vadinasi, mūsų verslininkai gyvena lyg kokiame apvalkale, nes labai neaiški verslo situacija.“
Pirmasis išsakyti savo nuomonę panoro santechnikos prekėmis prekiaujantis ir teikiantis metalo darbų paslaugas Pranas Račinskas. Verslininkas didžiausią nuoskaudą ir valdžios nesupratimą pajuto, kuomet atėjo raginimas nuo Naujųjų metų sudaryti naujas šiukšlių išvežimo mokesčio sutartis. „Mano įmonei per metus pagal naująją tvarką, skaičiuojant nuo ploto, tektų sumokėti 4 000 Lt. Paskaičiavau, kad už šią sumą turėčiau sukaupti 15 tonų šiukšlių. Net ir labai stengdamasis – parduodamų prekių pakuotes pasilikdamas sau, o klientui duodamas pliką prekę, surinkčiau tik apie 3 tonas. Dėl tokios nesąmonės skambinau Savivaldybės administracijos direktoriui, tačiau tas kalba su kosmosu…“
Tarti savo žodį panoro ir paminklų meistras Virginijus Sankauskas: „Sukūriau verslą, esu paminklų meistras, įkūriau nuostabų pilietiškumo parką, tačiau jaučiuosi biurokratų gniuždomas, pasigendu pilietiškumo, blokuojamos mano idėjos.“
UAB „Gilota“ direktorius Gintautas Mockus pasakodamas apie savo verslą sakė, kad šiais metais dirbti priėmė 10 naujų darbuotojų. „Iš viso mano įmonėje dirba per 80 žmonių, iš kurių pusė – kitų rajonų gyventojai. Įsidarbinant pirmenybę visuomet teikiu savo rajono gyventojams, tačiau kol kas mūsų žmonės nelabai nori dirbti vairuotojais-ekspeditoriais, – sakė G. Mockus. – Suprantu, kad nereikia dėl verslo sąstingio kaltinti tik rajono valdžią, nes ne viskas yra jos valioje. Rajono valdžia negali pakeisti priimtų įstatymų. “
“Manau, kad kiekvienos įmonės reikalas, kokia jos vidaus darbo politika, kaip renka darbuotojus„, – sakė G. Mockus.
Priekaištai su politikos kvapu
„Pastaruosius 3-4 metus nėra ryšio su rajono vadovais, – sakė Z. Aleksandravičius. – Jaučiamės nereikalingi rajonui. Kai skelbiamos įvairios nominacijos geriausiems ir visokiems “-iausiems“, pasiūlome verslininkams iš savo tarpo nominuoti kažką. Jie tokių pasiūlymų kratosi kaip maro sakydami, kad jaučia ignoravimą, negatyvų rajono valdžios požiūrį. Aš pats, kaip darbdavių klubo atstovas, nė karto nebuvau pakviestas į rajono vadovų susitikimą sprendžiant kažkokias darbo problemas. Visiškai kitaip elgiasi kitų rajonų – Pasvalio, Joniškio – merai. Jie kartą per ketvirtį susitinka su verslininkais, aptaria pagrindinius klausimus. Štai Vilniaus rajonui vadovauja merė Marija Rekst, kuri kas kelios savaitės susitinka su verslininkais. Glaudus bendradarbiavimas duoda ir rezultatų: verslininkai kiek gali padeda, paremia. Taip atsirado tarpusavio supratimas. Tai parodė ir rinkimai. O ką pas mus turi valstiečių partija? Gaila, kad daug postų užimama pagal partinę liniją, bet ne pagal gebėjimus. Būnant Kupiškio žemės ūkio skyriaus vedėju Valentinui Monkūnui mes, kaip ūkininkų organizacija, tuos keliolika metų degradavome, nes buvo visiškas neveiklumas. Atvažiuoja pulkas svečių, o savų ūkininkų vos keli, nes nesugebama net organizacinių darbų atlikti. Kitas pavyzdys – Šimonių seniūnas. Ko bepaklaustum, atsakymas aiškus: nėra pinigų arba tai neįmanoma padaryti. Žmonės kentėjo dešimtmetį. O štai naujausias pavyzdys. Mero patarėją šiandien nuvedžiau į vyrų tualetą Kultūros namuose. Tualetinio popieriaus nėra, o įjungus rankų džiovintuvą gali ir elektra nutrenkti, nes pliki laidai kyšo. Paprasčiausiai nėra gaspadoriaus. Mero patarėja man juokais atsakė, kad tualetinis popierius būna tik per Tarybos posėdžius. Tai gal tegul kiekvienas Tarybos narys atsineša po ripką popieriaus – tada ir kitiems užteks.“
Įstatymų pinklės
Romualdas Aleliūnas Kupiškyje atstovauja norvegų įmonėms. „Ar nors kartą rajono vadovai bandė rasti kontaktą su čia investuojančiais ir darbo vietas kuriančiais verslininkais iš užsienio, pajusti verslo pulsą. Ne. Tik kažkas kažką girdėjo, kažką žino ir jokio kontakto, – guodėsi R. Aleliūnas. – Suprantu, kad ne viską gali vietos vadovai, tačiau pasidomėti tikrai vertėtų, kuo gyvena verslininkai, kokios jų bėdos.“
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Nida ŠULCIENĖ