Vida Palionienė džiaugiasi nauju savo gyvenimo tarpsniu Kupiškyje.
Autorės nuotrauka
Vidą Palionienę bene geriausiai pažįsta Žaidelių apylinkių gyventojai ir pedagogų bendruomenė. Mat ji beveik devyniolika metų mokė šio mūsų rajono pakraščio pradinukus. „Kupiškėnų minčių“ skaitytojai ją žino ir kaip literatę, poetę, įvairių renginių sumanytoją. Pastaruoju metu mokytoją vis dažniau galima sutikti Kupiškyje. Neseniai ji vienkiemio vienatvę iškeitė į miesto šurmulį.
Iš kur tie eiliavimai
„Jei diena praeina nors dviejų eilučių neparašius, tai man – blogai praleista diena“, – sakė V. Palionienė, Kupiškio literatų klubo „Lėvens balsai“ narė. Moteris eiliuoti pradėjo pradinėse klasėse. Būdama paauglė net išdrįso pirmąjį eilėraštį nusiųsti į tuometinį laikraštį „Lietuvos pionierius“, bet jis taip ir liko neišspausdintas, pasak redakcijos, dėl per didelio asmeniškumo.
Pati nežinau, iš kur tie eiliavimai atsiranda. Rimčiau kurti pradėjau jau studijuodama tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute. Eilėraščiai, eiliuoti sveikinimai, scenos vaizdeliai mokinukų vaidinimams pylėsi lyg iš gausybės rago. Labai džiaugiausi, kai mano pirmoji mokytoja Danutė Janilionienė, pas kurią atlikau ir pedagoginę praktiką, vieną mano kūrinėlį inscenizavo su savo mokiniais. Kai pradėjau mokytojauti, labai stigo vaikams skirtos literatūros. Buvau išranki. Norėjau su savo mokinukais parengti nestandartinius vaidinimus. Tad teko pačiai visko prigalvoti. Man pakakdavo sužinoti, ką vaidinti nori mano auklėtiniai, ir nesunkiai savaime sudėliodavau scenarijų“, – dalijosi prisiminimais pašnekovė.
Vida Palionienė 1981 m. su tuometinės Žaidelių aštuonmetės mokyklos pradinukais.
Į knygą dar nesudėta
V. Palionienė per visą gyvenimą yra parašiusi apie 400 eilėraščių, apie 12 scenos vaizdelių vaikams ir suaugusiems. Brandžiausi kūrybos metai, anot jos, prasidėjo nuo 1985 m. Kūrybos tematika įvairi – nuo proginių posmų iki subtiliais vidiniais išgyvenimais alsuojančių, kaimo, gamtos vaizdais pamargintų eilių: „ Kai grįžtu į sodybą iš miesto,/ Pasitinka tik vienas šuva./ Taip tylu ir ramu, ir taip keista,/ Jog likau čia gyventi viena.“
Visa jos kūryba telpa penkiuose sąsiuviniuose ir keliuose aplankuose. Moteris dar nėra išleidusi savo kūrybos knygelės. Šmaikštauja, kad atsiliekanti nuo plačiai paplitusios knygų leidybos mados. Žinoma, tam stinga ir lėšų. Be to, jai vis atrodo, kad kitų kūryba įdomesnė, geresnė. Tiesa, yra mačiusi, kaip žmonės verkė klausydamiesi skaitomos jos kūrybos.
Klausiantiems, kada gi ji išleis pirmąją savo kūrybos knygelę, V. Palionienė, nestokojanti savikritikos ir humoro jausmo, atsako eiliuotai: „Į dėžutę aš padėsiu/ Savo posmus ir dainas./ Neišlipt iš jos linkėsiu,/ Kol likimą sau suras.“
„Kai prastos nuotaikos pagauta parašau eilėraštį, neduodu jo niekam skaityti. Kam kitam protą drumsti tuo negatyvizmu. Būna akimirkų, kad įkvėpimas vis neateina ir neateina. Mintyse maldauju: „Būk, Viešpatie, maloningas, man taip reikia tavo žodžių.“ Ir staiga žvilgtelėjusi į kilimą po kojomis imu ir sueiliuoju: „Kaip kilimą mindom po kojom,/ Taip žmogų dažnai užgauliojam./ Ir lengva, sekasi barti…/ O jei dar nėra kam užtarti.“
Aš labai žaviuosi poetės Dalios Teišerskytės kūryba. Su poete ir pabendrauju. Taip pat patinka mūsų krašto poečių – Reginos Baltrūnienės, Zitos Lukošiūtės, Birutės Zaborskytės-Jasinskienės, Eugenijos Sokienės ir kitų eilėraščiai. Man ne svetima ir filosofinė literatūra, pvz., patiko knyga „Bėgančios su vilkais“ apie moters prigimtį, jos atspindėjimą pasaulinėje literatūroje“, – dalijosi kūrybinės virtuvės niuansais ir atskleidė, kokių autorių kūrybą mėgstanti, pašnekovė.
Vida Palionienė 1970 m., kai studijavo Šiauliuose.
Nuotraukos iš Vidos Palionienės
asmeninio albumo
Kupiškyje – sava
V. Palionienė yra kilusi iš Biržų r. Jakubiškių kaimo. Kupiškio krašte ji apsigyveno nuo 1970 m., baigusi institutą ir gavusi paskyrimą dirbti pradinukų mokytoja Antašavoje. Per ilgą pedagoginio darbo laikotarpį jai teko padirbėti ir tuometinėje Kupiškio Vlado Rekašiaus vidurinėje mokykloje, ir „Obelėlės“ vaikų lopšelyje-darželyje. Tačiau daugiausia, apie devyniolika metų, širdies atiduota Žaidelių kaimo mokinukams. Netoliese mokytoja ir gyveno – Laičių vienkiemyje, uošvijoje.
„Dabar čia jaučiuosi sava. Mano mama buvo kilusi iš Papilio parapijos, o tėvo gimtinė Repeniškių kaimas, netoli Alizavos. Tad nesu grynakraujė biržietė. Po vyro mirties vienkiemyje porą metų gyvenau viena. Išgąsdindavo kiekvienas krebždesys. Tad neseniai vaikai Kupiškyje aptiko parduodamą neblogą butą ir pasiūlė man kraustytis į miestą. Iš pradžių dukra Dalia, gyvenanti Panevėžyje, norėjo, kad aš įsikurčiau šalia jos. Pasvarsčiau, kad ten naujų pažįstamų tikrai nebesusirasiu. Pasirinkau Kupiškį, kur yra man artimų žmonių, kur kapinėse ilsisi vyras, jo sesuo ir tėvai. Šiame mieste bičiuliaujuosi su buvusia bendradarbe Valda Senvaitiene. Kaimynystėje gyvena kita mano pažįstama E. Sokienė. Mėgstu apsilankyti bibliotekos, muziejaus ir kultūros centro renginiuose. Netrukus turėčiau tapti Trečiojo amžiaus universiteto, kurio veikloje dalyvauju, klausytoja. Jau penkeri metai esu pensininkė, bet nuobodžiauti nėra kada. Diena prabėga sprendžiant kryžiažodžius, skaitant, rašant. Reikia ir mėgstamą televizijos laidą ar filmą pasižiūrėti“, – pasakojo apie save pašnekovė.
Šiuo metu jos mintys jau sukasi apie artėjančias Kalėdas. Turėtų tuo metu tradiciškai pas ją suvažiuoti vaikai su šeimomis – Donatas ir Remigijus iš Norvegijos, Dalia iš Panevėžio. Vėl smagu bus pamatyti ūgtelėjusius anūkus – Orestą, Dominyką ir Beatričę. Juolab kad šis saviškių suėjimas sutaps ir su jos asmeniniu jubiliejumi.
Paklausta apie paliktą sodybą kaime, V. Palionienė prisipažino, kad tie namai jai visgi dar rūpi. Norinti, kad sodyba liktų vasarojimui. Pavasarį ir vasarą ten taip gražiai rytais čiulba paukščiai…
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ