Tatkonių klubo-skaityklos, kuriai vadovavo Eleonora
Giedrytė, šokių kolektyvo narės. Iš kairės: Aldona Mačiulytė, Liuda Keršulytė
ir Eleonora Giedrytė apie 1960 metus.
Pradėjusi rašyti kaimų istorijas 1997 metais nuo mamos Onos Giedrienės, gyvenusios Mikiškių sodžiuje, kilusios iš Kerelių, Eleonora Keršulienė dabar turi parašiusi dvylikos savo apylinkės kaimų gyventojų pasakojimus apie savuosius kaimelius. Jos dailios rašysenos užrašuose rasime Kerelių, Mičiūnų, Girvalakių, Tatkonių, Čivų, Čivelių, Puponių, Puponėlių, Obonių, Stukų, Juodakėlių istorijas, dabar jau įpusėjusi ir Juodpėnų kaimo istoriją.
Kraštotyrininkė mielai talkina tyrinėtojams. Šiais metais „Versmės“ leidyklos organizuotoje lokalinių tyrimų ekspedicijoje į Skapiškį ji pasidalino savo turima medžiaga apie laidojimo papročius ir tradicijas.
Kupiškio etnografijos muziejaus biblioteką E. Keršulienė nuolat papildo dideliu pluoštu savo rankraštinės medžiagos, šūsnimis nuotraukų, surinktų iš gyventojų, jas muziejininkai skenuoja, surašo metrikas ir įrašo į skaitmenines laikmenas.
Pirmasis pasakojimas, labai nedideli prisiminimai apie Mikiškių kaimą, Eleonorą Keršulienę paskatino tęsti darbą toliau. Antrasis pašnekovas buvo jos pačios vyras Vladas Keršulis, papasakojęs apie savo gimtuosius Mičiūnus, į kuriuos Eleonora ir buvo nutekėjusi 1964 metais.
Rinkdama medžiagą apie kaimus stengiasi ieškoti kuo senesnių žmonių. Kreipiasi į tuos gyventojus, kuriuos pažįsta. Apie Girvalakius jai papasakojo Jonas Vitkevičius, Obonis – mokytoja Bronė Kručienė, Elena Minkevičienė, apie Puponis – Algis Baltrūnas, Puponėlius – Alfonas Merkys, Juodpėnų kaimo istoriją išnarplioti padeda Elena Šimonytė, jai talkina ir daugelis kitų entuziastų.
Nuotraukos iš Eleonoros Keršulienės albumo
„Rinkti medžiagą man įdomu, mėgstu knisinėtis. Įdomu užrašyti, ką žmonės pasakoja. Kartais ir visai neįtikėtinų istorijų išgirstu. Man Girvalakiuose papasakojo, kaip ne tą žmoną vedė, – kalbėjo Eleonora Keršulienė. – Nuvažiavo jaunosios – antros šeimoje merginos, tačiau žiemą apsirengusios jaunikis nepažino ir vedė prie altoriaus vyriausiąją. Bet gyvenime ir šeimoje su ja sutarė gerai. Tokį atsitikimą man papasakojo, tokį ir užrašiau. Renkant medžiagą apie kaimą Obonyse nuėjus į kapus, taigi ten Aidukų galybė, reikia atrinkti, kuris kurio kiemo.”
Pirmasis kraštotyrininkės pagalbininkas yra ir vyras Vladas Keršulis. Jis tokiam žmonos pomėgiui pritaria ir padeda. Pati Eleonora sakė: „Vyras nieko prieš. Vasaromis tai ir nuveža prie kaimelių kapinaičių. Juk reikia susirašyti vardus ir pavardes, gimimo ir mirimo metus.“
E. Keršulienė užrašydama prisiminimus renka ir nuotraukas. Tik bėda, kad ant daugelio iš jų nėra metrikos. Tenka sukti galvą, kaip ją užrašyti. Kraštotyrininkė įsigudrino skaičiuoti metus pagal pateikėjų vaikų gimimo metus.
Eleonora Keršulienė savo rankraštinę medžiagą ateityje numačiusi palikti pas dukterėčią Kristiną Gedminienę, gyvenančią Kupiškyje. Ji mano, kad tai padės išsaugoti ne tik Etnografijos muziejuje sukauptą, jos pačios kantriai ir su didele meile po kruopelytę surinktą savojo krašto žmonių istoriją.
——-
Autorius: Aušra JONUŠYTĖ