Autorės nuotrauka
Šeštadienį prasidėjo renginiai pažymėti daug nusipelniusio žmogaus ne tik Kupiškio kraštui, bet ir visos Lietuvos kultūrai, “Senovinių kupiškėnų vestuvių“ režisieriaus Povilo Zulono 100-osioms gimimo metinėms.
Etnografinis liaudies teatras Kupiškio vardą ir šio krašto papročius garsino ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Pirmasis spektaklis buvo parodytas 1966 m. rugsėjo 10 d. Kupiškyje, paskutinis – 1992 m. kovo 7 d. Lukonyse. Per tuos kelis dešimtmečius suvaidinta daugiau nei 600 spektaklių. Nepakartojamas Piršlys spektaklyje, talentingas režisierius, skaitovas, asmenybė, gebanti prakalbinti žmones. Tokiais žodžiais buvo prisimenamas P. Zulonas.
Prisiminimai
Pirmiausiai P. Zulono artimieji, jį pažinojusieji, nemirtingojo „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ spektaklio buvę vaidintojai rinkosi į Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčią pasimelsti.
Vėliau visi vyko į senąsias Kupiškio miesto kapines. Ten prie mokytojo ir režisieriaus kapo uždegtos žvakelės, padėta gėlių, prisimintos bendravimo su P. Zulonu akimirkos.
Kazys Stančikas pasakojo, kad kuomet jis prieš daugelį metų kaip jaunas kultūros specialistas atvyko dirbti į Kupiškį, nieko nepažinojo. Kreipėsi į P. Zuloną, kuris nesididžiuodamas jam padėjo, kuo galėjo. „Kai baigiantis pokalbiui pasakiau ačiū, režisieriau, jis man atsakė: „Aš ne režisierius, aš mokytojas.“ Toks šis žmogus ir liko atmintyje – paprastas, mokantis rasti kalbą su kiekvienu, visuomet turintis ką pasakyti“, – teigė K. Stančikas.
Giminaičių vardu kalbėjusi P. Zulono dukterėčia Birutė Smičienė į susirinkusius prakalbo gražia kupiškėniška šnekta. „Šito mūkėla dobilo ilgai nemins“, – taip, pasak B. Smičienės, apie P. Zuloną kažkada yra pasakęs jo tėvas, kuris buvo išsilavinęs žmogus.
Dukterėčia prisiminė, kad jos dėdė buvo ypatingas žmogus: sugebėjo sugyventi su tokiais žmonėmis, su kuriais, atrodė, neįmanoma rasti jokios bendros kalbos. Jis visuomet rasdavo ką pasakyti ir jaunam, ir senam.
Istorinėje, ne vieną „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ spektaklį menančioje Kupiškio r. savivaldybės viešosios bibliotekos didžiojoje salėje susirinkusieji Vilniaus folkloro teatro aktorių dėka galėjo pajusti įvairių Lietuvos regionų tarmių grožį, pasiklausyti autentiškų dainų.
Renginyje kalbėjo režisierius Eugenijus Šaltis, kuris 1970 m. pavasarį pirmasis nufilmavo „Senovines kupiškėnų vestuves“. Tai prisiminęs sakė, jog pirmoji filmavimo diena patyrė nesėkmę. Filmavimui pasirinkta dviejų galų senovinė gryčia Laukminiškių kaime prasidėjus filmavimams sudegė, todėl paskui reikėjo ieškoti kitos sodybos. Galop apsistota Stračnių kaime.
„Tai unikalus Lietuvos akcentas. Tos auros filmuojant neperteiksi, tačiau galiu drąsiai pasakyti, kad paprasti žmonės kiekvieną kartą „Senovines kupiškėnų vestuves“ ne vaidino, bet išgyveno. Tai nepakartojama, todėl filmuojant ne jiems reikėjo derintis, bet man laukti momentų, kuomet pamatydavau, kaip pamažu atgyja jų akys ir kiekvienas žodis tampa tikras ir nepakartojamas, – pasakojo E. Šaltis. – Šiandien visos vertybės yra perkainojamos. Jeigu kiekvienas lietuvis nešiotų savo „Kupiškėnų vestuves“, savo kultūrą, nereikėtų niekur išvažiuoti. Jeigu nori didžiuotis esąs lietuvis, turi juo būti. Lietuvą garsina sportininkai, menininkai, o ne politikai. Būti valdžioje gali visi, o kultūroje palikti pėdsaką ne, nes tai išskirtiniai dalykai.“
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Nida ŠULCIENĖ