2023/02/05

 

Po švinto Mataušo – žėma ataušo

Valio Staburo nuotrauka

Po Mataušo (rugiasėjo 21-os) ne tik žėma, alia ir košė
visiem ataušta – trumpa dėnos, nebavolgo pavakarių. Ir šiaudinis kepeliušys po
švinto Mataušo jau unt pėčiaus, mat rudenį raikia šiltasnas kepuras.

Lėtuvos dvarų baudžiaunykų surošymo knygos XVII-XIX omžiaus
pradžioj Matas, Mataušas labai dažni vardai.

XIX
omžiuj šv. Matas buvo Lėtuvos ir Žemaičių globėjas. Sokoma, kad tųdėn visi
aidavo Dievo švintovan atlaiduos, o pasmeldį kaimynai ir giminas susrinkdavo
paragautėn naujo derliaus miežių alaus. Tai šito švinta sanovaj do vadinos
Ragautuvam. Olų gėra, pyla unt stoldingtas, šlokšta duris, lungus ir gryčios
kertas. Toks buvo sanovas lėtuvių aukojimas namų dėvybam, jų pagerbimas.

Šito laiku suslygina diena ir naktis. Vosarų tai trumpa
naktės, nespėjo sutimt, jau ir apaušrys. O dabar noktys prodada ilgėt, graitai
tumsu, nors akin durk.

Prasidada tikras rudo, atvasta ežerų, marių vando, paukščiai
jau baveik visi išskridį, keičias gamta, pabaigti didiejė žėmas darbai. Tai
lėtuviai šito matu dakavojo Žemalai, arba Žemynalai, ažu derlių. Nuskalsdavo
Žėmai tasai žmogus, katras tingėdavo dirbtė, gerai žėmas neišpurindavo, žėmai
maistėlio neduodavo, daigom patalalio nepaklodavo. Žemyna tokio neloimydavo, jį
aplinkdavo, javų neaugindavo, neloimį po neloimas siųsdavo. Unksčiau lėtuviai
savo Žėmį gerba ir mylajo, saugojo no priešų, kad jė nemindžiotų žemalas, bo ji
golia supyktėn ir neduotėn derliaus, mėdžiai – vaisių, gyvuliai – prieauglio.

Žėmį maitintojų iš didalas pagarbos žmonas bučiuodavo.
Dažniausiai bučiuodavo aidami gultėn, atsikėlį ar pradadami žėmas, statybų
dorbus. Bučiuodavo 7 ar 12 kartų sakydami: „Žėma, motina mono, aš iš tavį asu,
tu mani šeri, tu mani nešioji, tu mani ir po mirtės pasimsi.“ Ir kitokias
maldalas kalbadavo.

Žėmį žmonas bučiuodavo, ir kė jų gyvėnimas keisdavos. Yr
ažrašyta, kad apė Ponvėžį jaunoja, išvažiuodama iš savo tavų namų, pabučiuodavo
tėvėliam runkas, poskum atsiklaupus bučiuodavo pastalaj Žėmį ir visus kėtrius
stolo kampus sakydama: „Sudiev, jodoja Žemala, mono nešiotojėla. Bėgiojau maža
būdama, bučiavau tavi rytas vakarėlis.“

Jėgu kas iš šeimos susruošdavo kelionan, labjausiai žiemų,
visi atsiklaupį malsdavos, pabučiuodavo Žėmį, kad išvykįs sugrįžt sveikas ir
gyvas namo.

Kad Dievo aplaidžia nebūt, ir raikia pėrprašyt Dievo,
melstis. Vėnoj posakoj yr pasakyta, tėp melskis, tėp melskis, kad prokaitas
bagtų, neba lašėt iš veido. Dabar prigalvota gražių gėsmių, nu alia tokios pas
Dievų kažin jos ar banuveina…

Tokia Dievo valia, vienų baudžia, kitų glaudžia. Jėgu Dievas
duoda badų, dos ir kuntrybį.

Unksčiau žmonas ir apsidirbdavo, ir pasmalsdavo… Tų soko
ir mįsla – šėšios pusas lauki gulia, o septinta Dievo darži (savaitė).

——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video