Katalikų bažnyčioj kryžiaus pagerbtuvas žinomos jau no 335
matų, kė Romos imperatoriaus Konstantino motina Elena rodo Palestinoj švintojį
kryžių. Yr toks padavimas. Kryžių, prė katro prikoltas mira Jėzus Kristus,
vienas pėrsų karolius išsivežė iš Jaruzalas, norėjo išniekyt. Ažu tų Dievas jį
nubauda staigiu mirčiu. Karoliaus sūnus sugrųžino kryžių Jaruzalas švintyklon.
Ir VII omžiuj atsirodo Kryžiaus išaukštinimo švinta – minima rugsėjo 14 dėnoj.
Liaudės kalindoriuj Kryžiai – tėp šitų švintį vadino –
patsai bulbakasys. Rytų Lietuvoj tųdėn žmonas rinkdavos melstis prė kapų ar
pakelas kryžių, kad Dievas loimytų namus, gyvulius.
Mūsų
protėviai suproto, kad mirtis visadu stovi šaly gyvybas, o blogis ir neloimas
ataina griautėn gėrio. Jė tikėjo, kad raikia prisdėtėn prė Žėmas omžino
gyvėnimo, raikia būtėn labai budriom, kasdėn rūpytis ir saugotėn gėrio doigus.
Kovot ažu savo laimingų buvimų, ažu gėrį padėjo skritulys arba rotas, saula,
mėnulis, svastika, kryžius ir kiti omžino judėjimo simboliai. Medinis ar
okmenio paminklas su ratu ar su kryžium skrituly dažnai buvo stotomi tinai, kur
mirtis įsibrova žmogaus gyvėniman, kur pabudino piktosias dvasias – unt kapų,
nelaimingo atsitikimo vietoj. Jėgu žmogus mirdavo nenugyvėnįs jom skirto
gyvenimo, paaugįs ar prėš vesėlias, sakydavo, kad mirtis labai pavojinga, bo
jinai požeida tvarkų.
Kė artojas pirmokart išeina laukan, kelias vagas išvoro
kryžmai, kad gerėsnis būt derlius, kad piktos dvosios neišmast pasatos saklos
paviršiun. Ir sadamas pirmas grūdų saujas bardavo kryžmai unt visas kėtrias
lauko pusas. Mažus kryželius, padarytus iš kortės ar lazdos, koldavo prė tvortų
bolkės, kad apsaugotų gyvulius. Nestota triobų toj vietoj, katroj buvo skerstas
gyvulys ar pakavotas žmogus. Pirmojo sėnojų vainiko sudūrimo vietoj, kur stovas
stolas – krikštosola – meistrai iškirsdavo kryžėlį, įdadavo Grabnyčių (vasario
2 d.) žvokės šmotėlių, par Varbas pašvintytų ėglio spyglių, šv. Agotos dėnoj
(vasario 5) pašvintytos duonos, druskos, sidabrinį pinigų. Tikėjo, kad tadu pro
kertas triobon neįlįs piktosios dvosios, jon netrinks parkūnas, namė bus
daugyba turtų. Unt pirmutinio duonos bokano uždadavo kryžių, mama vaikom
sakydavo, kad čia duonos skalsa, kad visų gyvenimų jė turat duonos. Pirmutinio
bokano su kryžium neskolydavo, tų paskutinį ir volgė.
Unksčiau žėdno kiemi būdavo kryžius ir stovylas. Ir unt
mėdžių būdavo vis mūkos prikoltos. Sakydavo, ne bundalas pirk, alia aik unt
kapų, kryžių pasitaisyk.
——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ