Švintas Baltramiejus (rugpjūčio 24) – jau ūkinyko
rudenio darbų čėsas. Kad prasdėjo rudo, motos ir iš tokių pasokymų: lig
Baltramiejaus brįsta, po Baltramiejaus vysta; par Baltramiejų varlai gerkla
užgyja, varlas nebakurkia. Ir bitinykai po šv. Baltramiejaus iš bičių madaus
nebėjama. Jėgu šitų dėn saula šviečia, tai visas rudo bus sausas. Seniau par
Baltramiejų burdavo ir apė veselias. Mergiotas iš unksto išsikosdavo dobalį kur
toliau no namų ir slapčiom lakdavo pasižiūrėt, kų ti ras. Jėgu varotinklį, gaus
bagotų vyrų, jėgu randa skruzdalį ar tėp kokį vobolų – ištekės ažu vargšo
artojo. Alia prėjo čėsas ir ištekėjo, o burk neburk. Kad ne čėsi kų daryt
raikia, tai visa suyra.
Labai markotna, bo par Baltramiejų palieka namus
gandrai. Valig posakos, Dievas nutvara nodagulį, kėp šėra gandrui par nugarų,
tai par visų gyvenimų jom juoda nugara ir vodaga tabar. Mono bulbas gandras
nuravėjo – tėp pasjuokia, kė jos atlieka neravatos. Soko, raikia įdėt ir
pinigų, ir žiedų lizdan, tai tadu gyvins tan lizdi gandrai. Motas, kad vosaros
čėso do morios, čia tik gandrai dėjo kiaušinius, gandriokus perėjo, o va jau ir
išlakia. Sanai nebar ir varlas kurkulų – kad jais pasitapai – ir gražus,
jaunas. Jėcitvai kad grait šliaužia čėsėlis. Mat čėsas ne upėlis, neaštvinksi
žabėliais. Neišmesi ir sano gandro iš lizdo – sano žmogaus nepėrkėlsi kitur
gyvint.
Tik paukščiai ir po dungų skraido, ir unt mėdžio, ir
unt žėmas nutupia. Kupiškio krošto miškėlios, pievos visokė paukštėliai par vosarų
gėdojo, dūšių žmogaus linksmino, dabar jau čėsas kelionan. O jiem kėlių rodžia Paukščių
Tokas, nusdriekįs par visų dungų pėtų pusan. Geriausiai motos jisai rudenio
vakari. Soko, Dievas, gyvindamas dunguj, labai mylajįs paukštelius, tai liepįs
ungelom apsodint žvaigždam tokų, kad paukštėliai, lakdami šiltuos kraštuos ir pavoserį
sugrįždami, kėlių atrast. Paukščių Tokas do vadinamas Pieno Taku. Skrendunt
paukščiam raikia ilgoj kelionėj maisto – tai jė iš Pieno žvaigždžių
pasistiprina. O Pieno Tokas atsirodo tadu, kė po dungų vaikščiojo deiva ir
papyla pienų.
Ir žmogaus, ir paukštėlio kožnas dorbas savo čėsų
turia. Unksčiau griežto laiko gol nebuvo, ne visi gi turėjo laikrodžius, katrė
ba dūšios, ba kvopo, alia teisybį pasoko.
——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ