Šindėn dulkių siurblys pokeita šluotų – ratai kur bapamatysi
bėržini šluotu švaistuntis.O seniau kaimi kiekvieni namai turėjo šluotų lig voliai.
Apsišlavimas buvo mergiočių ir motarų pareiga ir garbės raikalas. Prėš gėrų
šimtmetį gryčios šlavimas turėjo savas taisyklas. Kas jų neslaikė – galajo savo
loimį prarostėn.
Unksčiau
daug ko saugotas unt vokarų, labjausiai kė saula nuslaidžia. Tadu požemio
dvosios prodada siaust, ir žmogus golia bat su ko susdurt.
Aukštaičiai tikėjo – jėgu gryčių šluosi po saulas
nuslaidimo, gali namom gaisrų prišaukt, loimį ir turtus iššluotėn. Sakydavo,
kad gryčios neraikia šluot pirmadienį – tadu nusgyvinsi. Negalma buvo šluot, ir
kė ruošės važiuot svečiuos ar kė kai kas iš šeimos negrįžįs iš kelionas – golia
kely atsitikt neloima. Negerai gryčių šluot ir tadu, kė raikia važiuot miškan
molkų ar turgun. Skolinykai ilgai skolos negrųžins, jėgu sušluotas šliukšlas
laikysi kur kampi neišnaštas.
Raikė ir šluot mokėt – kad kitom loimas neatiduotum, kad
mergiočių piršliai neaplinktų. Negalma laist, kad kitas sušluotas šliukšlas
išnašt – tadu su šliukšlam ir šlavėjos protų, loimį išnaš. Arba rūtos jų
daržėlios nebaaugs. Moterys saugojos šliukšlas iš vienos vietos kiton par du
slinksčius pėrmėst, kad neraikt vargt su dvynukais.
Sakydavo, kad raikia pradėt šluot no durų aslos vidurin –
tadu savo turto ir loimas neiššluosi pro duris, duona iš namų neišeis. Tik tos
šeimos, kur būdavo jau suaugusių mergiočių, šluodavo unt duris – dukterys graičiau
ištekės.
Labai svarbu, ir kėp dirbi. Lėtuviai labai vėrtino gėrų ir
stropų darbinykų. Tokia buvo taisykla – dirbk ir baik, sustvarkyk savo dorbo
vietų, įrunkius, tik tadu aik pasilsat. Šito ir vaikai buvo no mažumas
protinami.
Pradėjus
gryčių šluotėn, negalma stoviniuot – ogi tadu ištekėjusių vyras muš. Gol už
tinginiovimų?
Rytų Aukštaitijoj tikėta, kad labai negerai būtėn aplinkui apšlotom ar su šluotu kupron gautėn.
Toksai nebabus kviečiamas kūmu. Būtėn kūmu Lėtuvos kaimi iš sanovas didala
garbė. O kas gi kvės kūmu tinginį, šluotu pakrikštytų?
Gryčiai šluot geriausia buvo bėržina šluota. Pėčių, jį
iškūrinus, prėš kėpunt duonų, ir raikė švariai iššluot. Tom raikalu turėjo iš
pušės šakų surištų ilgakotį šluotų, vadinamų pušini, skujini. Šitos šluotos
viena kitos pakeist negalajo. Aukštaitijoj sakyta, jėgu gryčių iššluosi pušini
šluotu, gali prisišaukt daugybį neloimių sau ir namom, vanagai ir vornos
viščiukus išnešios, šeškai vištas išgaudis, pati šlavėja utalam apais.
Poprastas dorbas – gryčios šlavimas. Alia kiek čia gražaus
tvarkingumo, didalas atsakomybas, meilas dorbui būta. Kasdienios žėmdirbio
darbuos, paprastuos jų posakios kiek do yr mum, šių dėnų mokytėm žmonam,
neišmoktų pamokų, kad švėsasnas ir laimingėsnas būt gyvėnimo dienos.
——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ