Zoologu prisistatančio dvidešimt ketverių skapiškėno Manto Arbūzo specialybė daugeliui atrodo keista. Ne vienas vaikino ir paklausia, ar jis kartais ne zoologijos sode dirba. Ši gamtos sritis, pasak pašnekovo, labai plati ir suteikia nemažai galimybių save realizuoti. Magistrantūros mokslus baigęs Mantas kol kas nori išbandyti mokslininko duoną.
Visas dėmesys gamtai
Notigalės pelkė, Mituvos ežeras, Skapiškio miškeliai – juos M. Arbūzas išbraidžiojo dar vaikystėje. Kiekvieną vabaliuką, drugelį, augalėlį ištyrinėjo.
„Džiaugiuosi gimęs ir augęs Skapiškyje. Tai nuostabus gamtos kampelis. O mane dar nuo vaikystės visi žinojo kaip biologą. Mokytojai net pykdavo, kad man būdavo įdomu tik biologija, o kiti dalykai likdavo daugiau nuošalyje. Bet aš visada pasiteisindavau, kad gamta yra svarbiausia, tai – mūsų aplinka ir gyvybės pradžia“, – apie potraukį biologijos mokslams pradėjo pasakoti M. Arbūzas.
Šia sritimi vaikinas susidomėjo jau nuo pradinių klasių, kai prasidėjo gamtos pamokos. Nuo tada jis tiesiog grauždavo kiekvieną knygą apie šį mokslą.
„Vasaromis atostogaudavau pas tetą, kuri turėjo daug literatūros apie gamtą, mediciną. Taigi mano atostogos būdavo prie knygų“, – kalbėjo pašnekovas.
Daugiau nei bendraamžiai biologija besidomėjęs skapiškėnas vyresnėse klasėse ėmė rodyti savo žinias rajoninėse ir respublikinėse olimpiadose. Jose vaikinui sekėsi puikiai.
Todėl tik baigęs vidurinę mokyklą jis įstojo į tuometinį Vilniaus pedagoginį universitetą, kur dar giliau pasinėrė į gamtos tyrinėjimą.
Tiesa, šalia biologijos jam teko pažinti ir pedagogines studijas. Tai vaikino neišgąsdino. Priešingai – jo teigimu, suteikė naujos patirties ir galbūt kada nors pravers Manto gyvenime.
„Pedagoginės studijos davė švietėjiškų žinių – galbūt jos galėtų praversti organizuojant ekskursijas, ekspedicijas. Iš tiesų man netgi patiktų būti mokytoju, bet kai kažkuo labai smarkiai domiesi, negali sustoti“, – sakė skapiškėnas.
Norėjosi gilesnių žinių
Todėl tik atsiėmęs bakalauro diplomą Vilniaus pedagoginiame universitete M. Arbūzas magistrantūros mokslus tęsė jau Vilniaus universitete.
„Man reikėjo sutvirtinančių žinių ir čia tai gavau. Bet jei būčiau pradėjęs mokytis nuo Vilniaus universiteto, ko gero, nebūčiau tiek pasiekęs. Sausas mokslo pažinimas atima džiaugsmą“, – prisipažino M. Arbūzas.
Kad ir kaip nuobodu, pasak pašnekovo, buvo kalti atmintinai kiekvieno kaulelio lotyniškus pavadinimus, skapiškėnas pasiekė užsibrėžtą tikslą. Šį pavasarį jam įteiktas jau magistrantūros studijų diplomas.
„Kai pasakau, kad esu zoologas, kai kas nesupranta, ką aš dirbu. Netgi galvoja, kad esu zoologijos sodo darbuotojas. Bet zoologija apima daugiau, tai ir eksperimentinių vaistų gamyba, ir išbandymas, ir klonavimas, ir t. t.“, – juokėsi pašnekovas.
Iš tikrųjų, pasak Manto, ši specialybė suteikia nemažai galimybių. Zoologas, anot jo, gali dirbti ir valstybinį darbą kur nors aplinkosaugos agentūroje ar net Aplinkos ministerijoje.
Kitas pasirinkimas, kuris kol kas labiausiai sudomino patį M. Arbūzą, mokslinis darbas.
Jis iš karto po magistrantūros studijų gavo pasiūlymą dalyvauti trejus metus truksiančiame projekte, kur bus tyrinėjamos invazinės ir saugomos gyvūnų rūšys.
Autorės nuotraukos
„Daug kas siūlė eiti į aplinkosaugos agentūrą dirbti. Bet man įdomiau mokslinė veikla – tai indėlis į Lietuvos mokslą. Žadu dalyvauti projektuose, rinkti duomenis, rengti straipsnius. Mane žavi, kad gali vaikščioti po mišką ir už tai dar pinigus gauni. Kabinete sėdėti dar nenorėčiau“, – tvirtino vaikinas.
Tyrimus pradėjo namuose
Pirmieji tiriamieji darbai šiam projektui skapiškėnui kaip tik išpuolė savo gimtajame miestelyje. Čia jis netikėtai išgirdo kiemo kūdroje neįprastai garsiai kvaksinčią (jos skleidžiami garsai primena kukavimą) raudonpilvę kūmutę.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Ingrida NAGROCKIENĖ