Tik žmonas dustalajo ir vėl priešaky didelis darbymetis –
javapjūtą jau unt nosės. Dabar ūkininkai graitai visus dorbus padoro, o sėniau
buvo kitėp. No unkstyvo ryto gaspadorius golvų užvertys dairydavos unt dungų – nuo
pagodos priklausydavo visi darbai. Kiek motuta gamta dova, tiek ir bus aruodi.
Visokių gudrybių ir spėjimų apė orus žmonas žinojo.
Jaigu musios piktos – bus lėtaus. O jėigu vakari gyvuliai
neina gurban – rytoj bus pagada. Užmatei kotį žolį ryjunt – lauk lėtaus. Nu, o
jaigu varlas prūdi kurkia – rytoj drūsiai gali dorbui ruoštis.
Dabar viskas kitėp. Paklausai, kų soko sinoptikai ir gali
spakainas būtėn – jaigu pasokė, kad lis – tai ir lis. Jaigu pagada – tai ir
lauk pagodos.
Tadu visi kėp bitalas – tik dūzgia laukuos, tik skubina
graičiau kultų, sandėliuos derlių vėžt. Dabar visi kūlimo darbai unt vyrų pėčių
gula, o sėniau moterytam takdavo didžiausių darbų dolį atlaikytėn. Jos runkom ir
pjaudavo, ir rišdavo rugėlius. Vyriokai tik iš laukų namo padus kultų
parvaždavo.
O dabar tai kas – vyriokas sėdi kombaini ir vargo nemoto –
svarbiausia, kad pagada būtų ir technika neblūdytų. Motaralas namė tik pietus
paruošia ir laukuosna nugabana.
Dabar ir duonalas keliona pasikeita. Supyla visi vienon
krūvon, ir nebažinai iš kieno lauko kultų rugėlių duonų volgai – viskas
bandrai. Gol dėl to duona ir pyrogai neba tokė skalsūs – nė nepamatai kėp
kepalalį praryji. Sunku dabar pasakyten nuo kadu volgom naujo derliaus duonų ar
pyragus. O kas žino ir iš kokių miltų jė kėpti – savų ar importavų.
Taigi laikykim špygas kišėnaj suspaudį, kad pagoda ir
derlius gėri būtų.
——-
Autorius: Nida ŠULCIENĖ