Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos stovyklautojai, vadovaujami
socialinės pedagogės Audronės Matuzevičienės, išlankstė trijų spalvų popierines tulpes, iš kurių aikštėje vėliavą sudėliojo jaunieji šauliai.
Autorės nuotrauka
Mažas pulkelis miesto aikštėje jau garbingo amžiaus sulaukusių žmonių, kurių gyvenime birželio 14-oji įrėžė gilias žaizdas. Tokį vaizdą buvo galima pamatyti ir šiemet. Kasmet retėja jų gretos, tik nesilpėja patirtas tremties skausmas, niekur nedingsta artimiesiems papasakoti tų laikų tremties gyvenimo epizodai.
Gimtinės niekada nepamiršo
Gedulo ir vilties dienos minėjimas prasidėjo vidurdienį Lauryno Stuokos-Gucevičiaus aikštėje klausantis tremtinių poezijos, kurią skaitė jaunimas. Nors ir labai tuomet buvo sunku, tačiau ištremtieji rado laiko pakelti akis į dangų, pamatyti nors ir labai nesvetingo, atšiauraus krašto grožį.
„Būnant Sibiro toliuose akys visuomet krypdavo ten, kur Lietuva. Jos niekada nepamiršo, į ją veržėsi širdis ir po daugelio metų. Tyli drąsa – kuomet žmonės net tremtyje mylėjo, kūrė, dainavo. Jie laidojo savo mirusiuosius pagal tautos papročius. Gal todėl netgi po kelių dešimčių metų mirusiųjų toli nuo tėvynės kauleliai su didžiausia pagarba buvo gabenami namo – į Lietuvą. To negalima pamiršti, reikia stengtis, kad ateities kartoms išliktų užrašyti tremtinių prisiminimai“, – sakė renginio režisierė Vilija Morkūnaitė.
„Esu tremtinių vaikas. Gimiau Krasnojarsko krašte, Ačinsko rajone. Man, kaip vaikui, viskas buvo atiduota, kas geriausia, todėl tremties sunkumo nepatyriau. Visus baisumus išgyveno mano tėvai. Dabar jaunoji karta gerai gyvena. Nors kiekvienai kartai savi išbandymai. Dabar irgi nelengva, todėl, kas neberanda išeities, išvažiuoja svetur, tačiau kiekvieno širdyje yra Lietuva. Ir kiekvienas tikriausiai kasdien pagalvoja apie mažą gimtąją šalelę, – sakė Dalia Dyrienė. – Jaunimui linkiu daugiau patriotizmo, optimizmo. Mažiau verkime, daugiau džiaukimės mažais, paprastais dalykais. Gal ir liūdna šiandien ši šventė, tačiau neliūdėkime, džiaukimės gražia augančia karta, tikėkime, kad užaugę vaikai išves Lietuvą į plačius vandenis. To mes gal nematysime, bet tikiu, kad jie ar jų vaikai džiaugsis augdami šiame krašte.“
Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazistai skaitė kupiškėno tremtinio Broniaus Rimšos eiles, prisiminti kiti kupiškėnai tremtiniai: Birutė Kriogaitė-Urbonienė, Irena Vaičikauskaitė. Jų kūryba neįmantri, nepompastiška, tačiau, pasak renginio režisierės, parašyta iš visos širdies.
Kryžiai – istorijos liudininkai
Pavakariais visi buvo kviečiami į Kupiškio r. viešosios bibliotekos parodų salę. Ten vyko Lino Brogos fotografijos parodos „Sakralinė skulptūra“ pristatymas. Renginyje dalyvavo ir fotografijų autoriaus, beveik prieš dešimtmetį jau išėjusio Anapilin, artimieji: žmona Romana Brogienė ir dukterėčia Lina Kažemėkienė su vyru Gintautu, kurie labai daug prisidėtų, kad L. Brogos archyvuose rasti negatyvai būtų sutvarkyti ir juose užfiksuotais kryžiais galėtų grožėtis parodos lankytojai.
Kad Kupiškį pasiektų fotografijų paroda, daug rūpinosi ir kunigas Justas Jasėnas, kuris renginio metu skaitė ištraukas iš knygų „Linas Broga. 1925-2005. Atminimo knyga“ ir “Unė Babickaitė-Graičiūnienė. Atsiminimai, dienoraštis, laiškai„.
Prisiminimus, skaitymus praskaidrino Adomynės laisvalaikio centro moterų ansamblio “Alatėlė„ ir jų vadovės Vaivos Mališauskienės dainos apie Lietuvą. Paskui visus atėjusius į renginį Kupiškio r. viešosios bibliotekos direktorės pavaduotoja Lina Matiukaitė pakvietė prie stalo, ant kurio buvo tai, ko tremtyje lietuviai labiausiai pasiilgdavo: naminės duomos, lašinių, tikro lietuviško medaus ir paprastos melisų ar mėtų arbatos.
——-
Autorius: Nida ŠULCIENĖ