Autorės nuotrauka
Praėjusią savaitę rajono Tarybos posėdyje Šv. Kazimiero vaikų globos namų direktorius Petras Remeikis pristatė 2011 metų savo veiklos ataskaitą, kuri sunerimti privertė ne vieną Tarybos narį.
Pasirodo, birželio mėnesį jau bus metai, kai ši įstaiga dirba neturėdama higienos paso. Ir tai ne vienintelė blogybė. Pagal ministro nustatytus normatyvus čia turėtų būti 29 pareigybės. Dabar tik 15,25.
Viena su pulku vaikų
Šiandien vaikų globos namuose yra 32 vaikai. Su jais iš viso dirba 4 socialinės pedagogės ir 4 socialinio darbuotojo padėjėjos. Dienos metu vaikais rūpinasi 2 socialinės pedagogės ir viena padėjėja, o vakare lieka tik viena. „Sunkiausia būna tada, kai vaikai grįžta iš mokyklos, tuomet labai sudėtinga kiekvienam skirti dėmesį, – sakė globos namų direktorius. – Vaikų amžius labai skirtingas, kaip ir jų poreikiai. Šeštadienį ir sekmadienį vaikai visą dieną būna vaikų namuose, o socialinė pedagogė dirba viena.“
Dar sudėtingesnė situacija tuomet, kai reikalui esant skubiai į vaikų namus atveža labai mažus vaikus. Direktorius pasakojo, kad buvo atvejis, kada čia skubiai prieglobsčio prireikė 2 savaičių kūdikiui. Teko atskirai samdyti žmogų, kad jis rūpintųsi mažyliu.
Kitą kartą iš Noriūnų staiga teko priglausti 6 vaikus. Kilo paprasčiausias klausimas, kur juos paguldyti, nes laisvų vietų šiuose namuose jau seniai nėra. Ši įstaiga gali priimti tik 25 vaikus, tačiau jų gyvena 31, o kartais ir 38.
„Suguldėme vaikus poilsio kambaryje ir čia jie tris dienas taip pragyveno, – pasakojo P. Remeikis. – Tačiau už tų vaikų priežiūrą įstaiga negavo nė lito, nors reikėjo visus pavalgydinti, mažesniajam parūpinti sauskelnių. Atvyko murzini, purvinais drabužiais, taigi teko ne tik nuprausti, bet ir apvilkti.“
Trūksta darbuotojų
Pasiteiravus, kas atsakytų už pasekmes, jeigu atsitiktų koks incidentas vaikų namuose, direktorius vienareikšmiškai atsakė, kad jis, nes neužtikrina kokybiškų socialinės globos paslaugų. Tuomet niekam nebūtų įdomu, kodėl dirba per pusę mažiau darbuotojų, negu jų reikalauja normatyvai.
Prieš mėnesį direktorius norėdamas nors kiek sušvelninti situaciją kreipėsi į rajono Tarybą prašydamas papildomų socialinio pedagogo ir socialinio darbuotojo padėjėjo pareigybių. Prašymas buvo patenkintas tik iš dalies: pritarta vienos pareigybės steigimui.
„Šiame Tarybos posėdyje lyg ir pasigirdo kalbų, kad reikia kažką keisti, tai grįžęs skubu vėl rašyti prašymą dėl naujų pareigybių, – sakė direktorius. – Mūsų didžiajai daliai vaikų yra nustatyti elgesio, emocijų ir socialinės raidos sutrikimai, o neturime psichologo. Šio specialisto labai reikia, bet kol kas viskas gana sudėtinga. Buvo sutarta su rajono pagalbos mokiniui, mokytojui ir mokyklai centro psichologe, kad ji pas mus atvyks susitikti kiekvieną pirmadienį po pietų. Tačiau taip ir neatvyko – gal laiko, o gal noro pritrūko…“
Didelis galvos skausmas direktoriui ir dėl dietisto, nes reikalavimai dideli, o jo pareigybės neturi. Vaikų mityba rūpinosi slaugytoja, kuri turi tik 0,5 pareigybės. Kaip dabar bus, nežinia, nes darbuotoja nutarė čia nebedirbti, reikia ieškoti naujo žmogaus, o kas sutiks už pusę etato atlikti tiek papildomų darbų, už kuriuos niekas neapmokės?
Vaikų sveikata rūpintis labai svarbu, tačiau kartais situacijos priverčia tik susigūžti iš beviltiškumo. Štai paguldė į ligoninę vaiką su temperatūra. Nustatė, kad serga vėjaraupiais, tačiau ligoninė pranešė, kad neturi transporto, ir pasiūlė patiems nuvežti į infekcinę ligoninę. Kitą dieną vėjaraupiais susirgo dar vienas vaikas. Vėjaraupiais sergančiojo ligoninė negalėjo laikyti, todėl teko parsivežti į globos namus.
Pagalbos trupiniai
Prakalbus apie gerus norus ir žmonių nesavanaudišką pagalbą, direktoriaus nuotaika dar labiau subjuro. Atrodo, tiek daug gražių žodžių pasakoma artėjant didžiosioms metų šventėms, visi staiga tampa dosnūs. Deja, deja… Kad ir kaip būtų gėda bei skaudu, daugiausiai dėmesio ši įstaiga sulaukia iš užsienio rėmėjų, o savi verslininkai seniai pamiršę kelią į Paketurius. „Užtektų vienos rankos pirštų, kad suskaičiuočiau mūsų rajono įmones, gyventojus, kurie mums padeda, – sakė P. Remeikis. – Visada galiu kreiptis į UAB „Durpeta“ direktorių, kuris niekuomet neatsisakė padėti. Malonu sulaukti skambučio iš Šepetos verslininko, kuris kasmet skiria pinigėlių vaikų draudimui. Mums 300 litų dideli pinigai. O daugiau sotus alkano neatjaučia…“
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Nida ŠULCIENĖ