Autorės nuotrauka
Ūkininkams, ypač pienininkams, lengvų laikų turbūt niekada nebuvo. Jeigu ištikdavo atokvėpis, tai neilgas. Dabar vėl nerimastis dėl krintančių pieno supirkimo kainų, dėl mažųjų šeimos ūkių sunykimo, karvių bandų mažinimo. Ir visada diskutuojama dėl kooperatyvų veiklos problemų bei trukdžių. Kooperuotiems pieno gamintojams būtų lengviau išgyventi, įgyti drąsos ir pasitikėjimo derybose su produkcijos supirkėjais, atkristų kai kurie darbai ir rūpesčiai, patikint juos labiau išmanantiesiems. Bet tai teorija, o realybė gerokai sudėtingesnė. Pieno rinkoje nesiliauja trintis, intrigos, manipuliacijos, vis įsižiebia konfliktai ir nesusipratimai.
Bet ir tokioje aplinkoje iniciatyvūs žmonės randa veiklos galimybių. Apie tai pasikalbėjome su Alizavos seniūnijoje veikiančio kooperatyvo „Pienininkai“ valdybos pirmininku Vygintu Dragūnu.
Užgimė… su krize
„Pienininkų“ kooperatyvas įkurtas prieš trejus metus, taigi tikras ūkio krizės bendraamžis. Kam gali šauti į galvą mintis imtis naujos veiklos, kai nebėra stabilumo, neaiškios verslo perspektyvos?
Pasak kooperatyvo vadovo, neretai svarbius sprendimus nulemia atsitiktinumai. Galbūt rizika nebūtų sugundžiusi, jeigu ne paramos programa „Valstybės pagalba gamintojų koooperacijai plėtoti“. Pagal tą programą jau trejus metus gaunama lėšų administracijos darbuotojų darbo užmokesčiui ir socialiniam draudimui bei daliai gamybos pastatų pirkimo išlaidų padengti. Būtent dėl to kooperatyvas ne tik neblogai gyvuoja, bet dar plečiasi, stiprėja, auga.
Pašnekovas neslepia buvus ir dar vieną stiprų motyvą. Jis buvo prie kito kooperatyvo, „Pieno putos“, kūrimo ištakų. Tada teko nemažai mokytis, keliauti, žvalgytis po Vokietiją. Kooperacija pasirodė įdomi sritis. Bet nutiko taip, kad aname kooperatyve, sukilus intrigoms, teko trauktis ir imtis kitos veiklos. Ėmėsi to, ką geriausiai išmano.
Pabandymas buvo sėkmingas. Pernai ir užpernai kooperatyvas ėmėsi kurti naujus pieno supirkimo punktus. Įsigijo pastatą Antašavoje, pieną ten superka nuo šių metų pradžios. Pastatyta nedaug naudota šaldymo įranga. Anksčiau čia veikė parduotuvė, baras. Pastatas nemažas, reikės remonto. Valdyba planuoja čia įrengti kooperatyvo kontorą. Kol kas kooperatyvo būstinė glaudžiasi buhalterės Augenijos Janušauskienės namuose Nodiejiškių kaime.
Dar vienas neseniai įsigytas pastatas Salamiestyje. Šį punktą kooperatyvas nusipirko iš „Rokiškio sūrio“ bendrovės. Pienas ganiavos metu čia superkamas dukart per dieną, ryte ir vakare. Perdien jo suvežama apie 1 toną. Taip yra patogiau kelių karvučių šeimininkams, mat ne visi turi kur patys laikyti atšaldytą pieną.
Nedidelis kooperatyvas, V. Dragūno manymu, patikimesnis už didelį, ir tai yra ateities pieno rinkos sprendimas. Turėtų neišnykti ir mažieji pieno gamintojai, bent jau šiuose kraštuose, apie Bakšėnus, link Vabalninko, kur pienininkų ypač daug. Čia senos tokio kaimo žmonių užsiėmimo tradicijos.
Siekia net Radviliškį
Šiuo metu kooperatyvas pieną surenka maždaug iš 170 statytojų, iš jų tik keli turi didesnes karvių fermas, apie pusšimtį, o kiti, didžioji dalis, laiko iki 20 karvučių.
Pradėjęs veiklą nuo kelių dešimčių pieno statytojų ir vieno supirkimo punkto Bakšėnuose, dabar kooperatyvas darbuojasi Salamiestyje, Antašavoje, Bakšėnuose, Stuburuose, Vabalninke, Biržų rajone, ir Vėriškių kaime, Radviliškio rajone. Surinktą pieną kooperatyvas parduoda „MGL Baltijos“, „Žemaitijos pieno“, „Rokiškio sūrio“, „Marijampolės pieno konservų“ bendrovėms.
Vasarą, ganiavos laiku, perdien superkama nuo 10 iki 12 tonų. Tai nėra daug, bet kooperatyvas gausos ir nesivaiko – ir narių, ir pieno statytojų.
„Kooperatyve turi būti žmonės – vienminčiai, su visų bendru interesu ir siekiais. Turi būti pasitikėjimas vienų kitais ir gera kontrolė. Kad nebūtų jokių nutylėjimų, vietos manipuliavimui žmonėmis, jų neišmanymu ar nesidomėjimu. Svarbiausia yra sąžiningumas ir padorumas. Būtinas išmanymas, ką ir kaip daryti“, – tvirtino kooperatyvo valdybos pirmininkas.
Todėl, pasak V. Dragūno, kooperatyvas negali plėstis be galo, nes bus sunku jį suvaldyti, planuoti veiklą. Turi būti maža bendruomenė, patikimi žmonės.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Ada DVARIONAITĖ