Greitas gyvenimo tempas šiandienos žmogų įpratino visur ir visada taupyti laiką. Ne tik darbe, bet ir savo namuose. Netgi šeimoje bendraujant su artimaisiais. Ir valgiui namuose ruošti kam gaišti laiką, kai parduotuvių lentynos pilnos maisto produktų. Bet ne visi taip mąsto ir ne visi taip daro.
Šepetoje gyvenantis didelio augalininkystės ūkio šeimininkas, Lietuvos ūkininkų sąjungos Kupiškio skyriaus pirmininkas Antanas Dobrovolskis sako, kad turint tinkamas sąlygas geriau netingėti, o pačiam pasigaminti sveikų ir natūralių maisto produktų.
Iš savų laukų
Vis daugiau miestiečių dabar dairosi pas savo giminaičius ar pažįstamus kaimuose, gal dar augina kas paprastais pašarais šeriamų kiaulių, vištų, iš savo karvutės pieno muša sviestą ar spaudžia sūrius. Ar turi nechemizuotą daržą… Nes tokie produktai išties gardesni už pramoniniu būdu konvejeriu gaminamas tonas įvairiausio, deja, vienaskonio, prigrūsto tų pačių maistinių priedų, ir, kažin, ar vertingo maisto.
Kupiškyje daug kas žino, kad ūkininkas A. Dobrovolskis nuo senų laikų turi savo malūną, susimala miltų. Neseniai išmėgino ir speltos kviečius. Ne tik sau, giminaičiams, bet ir pažįstamiems, bičiuliams parūpina, nes tokie miltai vertingesni, o gaminiai skanesni už pramoninius gaminius.
Ūkininkas pats pasigamina ir linų sėmenų aliejaus. Neteko girdėti, kad rajone ar netoliese kaimynystėje kas nors tuo užsiimtų. Kaipgi kilo ūkininkui sumanymas imtis tokios veiklos?
Galvojo apie verslą
Prieš gerus penkerius metus ūkininkui buvo kilę minčių imtis tokio verslo – spausti rapsų aliejų ir tiekti į rinką kaip kurą varikliams. Tad pamėginimui iš pradžių nusipirko nediduką čekų firmos „Farmet“ presą, skirtą aliejinėms kultūroms. Galima juo šaltai spausti rapso, linų, saulėgrąžų sėklas. Bet nepradėjo A. Dobrovolskis tokios veiklos, nes neatsirado rinkos tokiam produktui. Tad įranga ilgą laiką stovėjo be darbo. Jau buvo beužmirštantis apie savo presą, kai pažįstami ėmė kalbinti išspausti jiems linų sėmenų aliejaus, patys linų sėklų parūpino. Tada ūkininkas dar ir linų pats neaugino.
Taip atsitiktinai pabandė, neblogai pavyko. O pažįstami vis ūkininko kieman sukdavo, prašydami išspausti sėmenų aliejaus vaistams ar kasdieniam valgiui, esą, gydytojai pataria, po ligų atsigauti veiksmingai toks produktas padeda.
Dabar jau bene trejus metus dideliame Dobrovolskių šeimos ūkyje, kuriame šeimos galva kartu su dviem dukromis, žentais, sūnėno šeima drauge augina per 1250 ha javų, įvairių žieminių ir vasarinių kultūrų, bent 4 hektarai kasmet skiriami aliejiniams sėmeniniams linams. Auginami jie ekologiškoje dirvoje, be chemijos, natūraliai, sveikai, kad galėtų patys sau išsispausti vertingo sėmenų aliejaus. Ne pelnui ir didesnei naudai, o savo sveikesnei mitybai.
Pasak pašnekovo, presą į darbą paleisti tenka bent kartą per mėnesį, nes giminė plati, o dar visų draugai, kaimynai prašosi, tad šviežas aliejus kaipmat suvartojamas.
Apie tokį didesnį verslą A. Dobrovolskis tikina negalvojantis, nes laiko tam nebūtų. Pažįstamas ūkininkas iš Širvintų rajono specialiai gamina aliejų pardavimui, važiuoja turgun, pajamos jo gal ir neblogos, bet jau reikia vien tam ir atsidėti.
Ir liną reikia paruošti…
Kad paaiškėtų visas produkto kelias nuo lauko iki stalo, reikėtų pasekti nuo lino sėjos, augimo, brandos, linarūtės, kūlimo, džiovinimo, valymo, bet kur tiek išlauksime, nėra kantrybės… Šeimininkas mielai sutinka parodyti sėmenų aliejaus spaudimo technologiją. Ji nesudėtinga: ūkiniame pastate įjungiamas presas, į talpyklą supilami išvalyti sėmenys. Telieka retkarčiais patikrinti, ar viskas gerai veikia, ar sruvena tamsiai ruda aliejaus srovelė, ar gerai byra sėmenų išspaudos…
Vienam litrui aliejaus išspausti, anot ūkininko, reikia nuo 3,5 kg iki 4 kg sėmenų. Vienu kartu pagaminami 9-10 litrų aliejaus. Presas tai atlieka maždaug per 5 valandas. Didesnis produkto kiekis nebūtinas, nes ilgai tokį aliejų laikyti neracionalu, jis neapdorotas, šviežias, gyvas, o po kokio mėnesio pakistų jo skonis, apkarstų, netektų vertingųjų savybių. Aliejus dar turi nusistovėti. Nuosėdos nusėda indo dugne, tada jis nuskaidrėja… Pažvelgus į drumstą rudą srovelę, bėgančią žemyn, nelengva įsivaizduoti, kaip toks gaminys pavirs į skaidrų gelsvą skystį, dar vadinamą lietuviškuoju auksu.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Ada DVARIONAITĖ