Šį pavasarį aštuoniasdešimties metų jubiliejų pasitiko šauniausias praeityje žinomo Kupiškio liaudies muzikanto Aleksandro Kriūkos draugas Alfonsas Mackevičius. Judviejų kartu praleisti metai su muzika dar ir šiandien graudina jubiliatą. Tačiau jo žmona dabar gali lengviau atsikvėpti, nors visą gyvenimą buvo pripratusi, kad vyras tai su armonika namus palieka, tai su vaistų lagaminėliu. Mat be muzikos, ponas Alfonsas buvo vienas patikimiausių ir stropiausių veterinarų Kupiškio apylinkėse.
Laukė svečių
Praėjusią savaitę vieni du su žmona Kupiškyje gyvenantys Mackevičiai neįprastai bruzdėjo po namus: ruošė daržovių salotas, gamino mėsos patiekalus. Visas šis nedidelis šurmulys dėl garbingo A. Mackevičiaus jubiliejaus. Kovo 1 dieną jam sukako aštuoniasdešimt metų.
Ta proga pono Alfonso pasveikinti atvyko vaikai su šeimomis.
„Nieko daug nesiruošiame, bet atvažiuos vaikai pasveikinti, reikia kažkaip juos sutikti“, – kalbėjo A. Mackevičiaus žmona.
Tačiau jubiliatas žino, kad labiausiai savo vaikus nudžiugina išsitraukęs seną armoniką.
Visą jaunystę jis grojo vakaruškose, vestuvėse. O su Kupiškyje žinomu liaudies muzikantu A. Kriūka išmaišė visą Lietuvą savo instrumentų garsais džiugindami žmones.
Prisiminęs tuos laikus A. Mackevičius negali suvaldyti ašarų. Ir pakviestas į tradicinę grojančių ir muziką mylinčių žmonių šventę „Aleksiuko bandonija“ Kupiškyje aštuoniasdešimtmetis jaučiasi itin pakiliai. O kartu su A. Kriūkos vaikaičiais dar ir dabar dažnai užtraukia nostalgišką melodiją.
Gitara iš konservų dėžutės
Groti ponas Alfonsas pradėjo nuo aštuonerių metų. Kaip pats juokiasi, tada iš konservų dėžutės ir korio vielučių pasigaminęs gitarą bandė sugroti pirmąsias savo melodijas. Pirmąjį rimtą instrumentą jam tėvas nupirko kiek vėliau, kai pamatė nepaprastą sūnaus meilę muzikai.
„Prisimenu: išgirstu kaimyną grojant su armonika – ir už klojimo raudoti. Taip gražu man buvo. Ir vieną kartą tėvas pričiupo mane taip verkiantį. O po trijų dienų jis man nupirko armoniką, kuri tais laikais nebuvo labai pigi“, – pasakojo A. Mackevičius.
Groti vaikas išmoko be natų – tiesiog iš klausos. Būdamas vienuolikos jau grojo jaunimo gegužinėse. Vienoje jų ir susitiko legendinį armonikierių A. Kriūką.
Muzikanto talentas, ko gero, A. Mackevičiui padėjo ir žmoną susirasti. Laimė nusišypsojo, kai į jį dėmesį atkreipė tuomet pati gražiausia visoje Kupiškio apylinkėje mergina iš Pyragių.
Ištekėjusi už kraštiečio ji dirbo medicinos srityje su sergančiais vaikais, vėliau daug metų savo rūpestį dalino Šepetos pensionato gyventojams.
Mackevičių šeima susilaukė dviejų dukrų. O dabar džiaugiasi dar ir trimis anūkais bei dviem proanūkiais.
Paklausta, kaip sekėsi šeimyninis gyvenimas su Alfonsu, ponia Vanda atsakė taip, kaip ji pasakydavo kiekvieną kartą išgirdusi panašų klausimą: „Koks gyvenimas gali būti su vyru, kuris turi muzikanto ir veterinaro profesijas?“
Sėkminga ranka
Ir pats pašnekovas prisipažįsta, kad savo šeimai praeityje skyrė, ko gero, per mažai laiko. Tačiau niekas jo nestabdė, nes žinojo, jog muzika ir gyvuliai – Alfonso pašaukimas.
„Kai grodavo, išeidavo po tris paras ir negrįždavo. Kai namuose likdavo, tai net ir viduryje nakties pažadindavo telefono skambutis ar netikėtas svečias, prašantis pagalbos gyvuliui“, – pasakojo V. Mackevičienė.
A. Mackevičius nebuvo aukštuosius mokslus baigęs veterinaras. Jis įgijo felčerio specialybę ir nuo dvidešimties pradėjo dirbti su gyvuliais.
„Veterinaru dirbau 34 metus. Meilę gyvuliams paveldėjau iš tėvelio, vėliau jis buvo mano pagalbininkas prie gyvulių. Žmonės mane labai mylėjo ir pasitikėjo. Kažkaip man labai sekdavosi gydyti gyvulius – nors buvau be didelių mokslų, išgydydavau visus“, – prisimena A. Mackevičius.
Jo pagalba buvo labai reikalinga Kupiškio apylinkių žmonėms.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Ingrida NAGROCKIENĖ