Važiuojant per Skodinius ne vieno keleivio akį patraukia apsnigtuose laukuose vaikštanti jaučių banda. Juodi, gauruoti gyvuliai romiai pešioja ėdžiose prikrautą šieną ir prisiartinus žmogui baikščiai traukiasi į šalį. Tai viena seniausių mėsinių galvijų veislių, išvesta Škotijoje – galovėjai. Juos į Kupiškio rajoną atsivežė vienai rajono įmonių vadovaujantis Kazimieras Striganavičius. Buvęs kaunietis nusprendė kuo jaukiau įsikurti mūsų krašte ir jam prireikė didelio ūkio.
Kaunietis įsikūrė kaime
Tikras kaunietis K. Striganavičius jau dešimt metų dirba Kupiškyje. Šiame mieste jis vadovauja gana stambiai bendrovei ir prieš kelerius metus nusprendė su visa savo šeima įsikurti mūsų rajone.
„Kur žmogus begyventų, jis turi įsikurti taip, kad būtų gera ir jauku“, – sakė Skodiniuose savo sodybai tinkamą vietą radęs tikras miestietis.
Pono Kazimiero žmona, gimusi ir augusi Maskvoje, taip pat neprieštaravo, kad ji su vyru ir penkiais vaikais įsikurtų toli nuo miesto šurmulio. Gyvenamosios vietos pasirinkimui Striganavičiams buvo svarbu ir sąlygos gyvuliams laikyti.
„Galvojome įsikurti prie Kupiškio marių, bet ten vėjuota ir mano gyvuliams nelabai patiktų“, – kalbėjo pašnekovas.
Šiandien K. Striganavičius baigia įsirengti naujus namus Skodiniuose ir vasarą jau žada juose gyventi.
Sodybą puošia du tvenkiniai, nedidelis sodas ir iš molio drėbtas didelis tvartas. Jame gyvena būrelis avelių, egzotinių rūšių vištų, ančių, žąsų, triušių ir kitų naminių gyvulių, kuriuos šeimininkas dažnai palepina laisve ir leidžia eiti kur nori.
Galovėjų banda
Svarbiausi tarp K. Striganavičiaus laikomų gyvulių, žinoma, galovėjai. Tai Škotijoje iš vietinių galvijų išvesta veislė. Šie gauruoti beragiai gyvūnai mėgsta drėgną, vėsų klimatą. Jie nėra išrankūs auginimo sąlygoms ir gali puikiai gyventi ne itin vešlioje pievoje.
Snieguotą žiemą ilgais plaukais apaugę galovėjai gerai jaučiasi lauke ir į pastogę sueina tik pasislėpti nuo didesnio lietaus ar vėjo.
Šiuos daugiau mėsai skirtus jaučius itin mėgsta auginti vokiečiai.
Tuo tarpu Lietuvoje galovėjai kol kas dar – nepopuliarūs.
Skodiniuose įsikūręs K. Striganavičius šiuos galvijus auginti sumanė prieš ketverius metus. Tuomet vienas toks gyvulys jam kainavo daugiau nei 4 tūkst. litų, mat šie galvijai auga iki 500 kilogramų svorio ir jų mėsa labai vertinga.
Dabar K. Striganavičiaus ūkyje devyni galovėjai. Per ketverius metus jo ūkyje jau būta ir šių galvijų jauniklių.
„Galovėjai gyvena ir veisiasi labai natūraliai. Jų karvės veršingos būna devynis mėnesius ir jaunikliai pieną žinda beveik metus. Galovėjai – pienui neauginami“, – apie lietuviams netradicinius gyvūnus pasakojo pašnekovas.
Vienam tokiam beragiui reikia apie vieno hektaro pievos. Galvijai mėgsta ramiai vaikščioti laisvėje ir rupšnoti žolę. Žiemą ėda šieną.
Žmones šie gyvuliai nelabai noriai prisileidžia – baidosi netgi savo šeimininko. Tačiau galovėjai visgi laikomi naminiais gyvūnais, todėl jiems specialių leidimų, kaip laikant laukinius žvėris, nereikia.
Gyvūnai nuramina
Paklaustas, ar negalvoja plėsti galovėjų bandos, K. Striganavičius patikino ūkininkauti nesiruošiąs. Jam labai patogu aplink sodybą esantį didelį (12 hektarų) laisvos žemės sklypą nuganyti egzotiškais gyvūnais – nereikia vargti pjaunant gana skurdžių ganyklų, kurios žemės ūkiui nėra pačios geriausios.
Svarbiausiu argumentu, kodėl savo ūkyje užsiveisė galovėjus, ponas Kazimieras įvardijo meilę gyvūnams.
„Ūkininkauti nesiruošiu – turiu savo darbą, tai – tiesiog pramoga man ir mano šeimai, draugams“, – sakė pašnekovas.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Ingrida NAGROCKIENĖ