Ketvirtadienio laikraštyje rašėme apie sudėtingą Uoginių kaime gyvenančios Reginos Gronskaitės likimą bei vietos bendruomenės pastangas užkirsti kelią neteisėtoms jos turto dalyboms.
Pasak Uoginių bendruomenės gyventojų, didžiausia šios nemalonios istorijos kaltininkė yra kartu su R. Gronskaite gyvenusi ir save jos globėja vadinusi Alvyra Dluckienė.
Praeities nuoskaudos
Susirinkę Uoginių bendruomenės nariai pasakojo ne vieną praeities istoriją, tačiau visus labiausiai sujaudino A. Dluckienės posūnio Valdemaro Dluckio pasakojimas.
„Kai mano tėtis, Alvyros vyras susirgo, jį mano pastangomis paguldė Šiauliuose į ligoninę, – pradėjo pasakojimą V. Dluckis. – Kadangi gyvenau netoli Šiaulių – Kelmėje, tai galėjau juo rūpintis, lankyti ligoninėje. Aplankyti buvo atvykusi ir Alvyra. Ji priekaištavo, kad blogai prižiūrime, norėjo pasiimti į namus, tačiau nesutikome, ir tėvelis po ligoninės du mėnesius gyveno pas mane, o vėliau išvyko į Kauną pas mano seseris. Paskui prasidėjo nesutarimai su A. Dluckiene. Kadangi mano darbas buvo susijęs su kelionėmis po visą respubliką, kartą lankantis Biržuose nutariau užsukti ir į tėviškę – Uoginius. Deja, pataikiau į pačias linksmybes – vyko kažkoks gimtadienis ar vardadienis. Netoliese gyveno mano močiutė, tai nuvažiavau tenai – Uoginiuose neužsibuvau„.
“Kiek kartų atvažiuodavau, tiek kartų rasdavau šventes. Paskui kalba tarp mano tėvo ir Alvyros pasisuko apie skyrybas. Ji, liaudiškai kalbant, kibo tėvui į atlapus sakydama, kad namas bus per pusę dalijamas, nors mes esame penki vaikai, todėl turėjo būti viskas dalijama dalimis. Man tėvas parašė generalinį įgaliojimą, kad galėčiau tvarkyti visus turtinius reikalus ir konsultuotis su advokatu. Tuomet pradėjo į paviršių kilti labai negražūs dalykai – paaiškėjo, kad mano pamotė padirbinėjo tėvo parašus. Kai ji dirbo mokykloje, tėtis ten buvo įdarbintas kūriku ir jinai už jį pasirašydavo algalapiuose. Buvau rajono Kultūros ir švietimo skyriuje, kalbėjausi su vedėju. Juk už finansinių dokumentų klastojimą galima baudžiamąją bylą kelti. Po šio įvykio A. Dluckienė „atšoko“ nuo mūsų namų„, – kalbėjo V. Dluckis.
Kaltina nesąžiningumu
Uoginius nuo seno garsina unikalus Adomo Petrausko muziejus. Jį lanko daug turistų ne tik iš Lietuvos, bet ir kitų šalių.
„Muziejuje ekskursijos yra nemokamos, – sakė bendruomenės pirmininkė. – Tačiau sulaukiau skambučių, kad iš muziejų aplankiusios grupės buvo paimta po du litus, nors jie negavo jokių bilietų ar kvitų. Kitas atvejis. Buvo audėjos darbų paroda, jos atidarymo renginiui A. Dluckienė pasakė, kad pakviestas seniūnas, kunigas, kiti svečiai, todėl turi būti vaišės. Lyg negana to, dar iš audėjos dukros Alvyra paprašė šimto litų už parodos parengimą.
Per vasarą į muziejų atvyksta daug vestuvininkų. Jiems už muziejaus lankymą yra numatytas 25 Lt mokestis, tačiau sumos, kurios yra įnešamos į Kultūros ir švietimo skyriaus buhalteriją, tikrai neatitinka tikrovės. A. Dluckienė teigia, kad į muziejų per mėnesį atvyksta tik viena pora vestuvininkų, nors visi matom, kad tikrai ten jų apsilanko daugiau. O kiek muziejuje vyksta išgertuvių, “balių„, sunku suskaičiuoti.“
Šiam muziejui ne vienas vietinis gyventojas paaukojo įdomių daiktų, tačiau kažkodėl jų ten jau nebemato. „Aš daug eksponatų padovanojau, – pasakojo Uoginių kaimo gyventojas Povilas Daugėla. – Dabar iš to muziejaus liko tik šnypštukas – panašiai kaip dabar su „Snoro“ banku. Manau, reikia, kad būtų atliktas muziejaus auditas, kuris nustatytų, ko jame trūksta. Jeigu buvo vagystė, tai turi būti užregistruota, kas ir kada pavogta.“
Gal todėl norėdami Uoginių bendruomenės abiem istorijoms greičiau padėti tašką ir parašė raštą, kuriuo atsakingus asmenis prašo atlikti A. Petrausko muziejaus auditą ir spręsti R. Gronskaitės globos klausimą. Raštą pasirašė 61 bendruomenės narys. Nesutiko pasirašyti tik du uoginiečiai. Viena iš jų teigė, kad palauks, kuo viskas baigsis – nes abejojo, ar tikrai viskas taip yra, kaip teigia dauguma.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Nida ŠULCIENĖ