Sakoma, kad dabar žmonės yra labai žiaurūs ir abejingi kito nelaimei. Bet ar tikrai? Pastarosiomis savaitėmis Uoginių kaimo bendruomenė ūžė lyg bičių avilys. Emocijos liejosi per kraštus, į viešumą kilo praeities skauduliai, neįtikėtinos istorijos, kurias pasakojo patys jų herojai.
Žmones privertė prabilti Uoginiuose gyvenusios moters ir visų meiliai vadintos Reginute liūdna gyvenimo istorija.
Gyvenimo išbandymai
„Aš Reginutės tėvus Antaną ir Vincutę Gronskius seniai pažįstu. Jie dirbo fermoje darbininkais, – pasakojo Uoginių kaimo senbuvė Leontina Jackevičienė. – Tuomet Reginutė augo mylinčioje ir ja besirūpinančioje šeimoje. Tačiau negandos namų nesirenka. Pirmiausiai Anapilin išėjo Antanas. Reginutei buvo labai sunku, nes mama sirgo bronchine astma – labai duso. Regina taip pat turėjo problemų – protinę negalią. Gal motinos širdis jautė, kad kai nebeliks ir jos šiame pasaulyje, bus labai sunku dukrai, todėl man vis kartodavo: „Dieve mano, ką darys ta mano Reginutė, kai numirsiu. Vienintelis mano džiaugsmas, kad sūnus vedė ir turi labai gerą žmoną, todėl jiems ir teks ja pasirūpinti. Jo žmona Laimutė gerai sutaria su mano Regina, tai tikrai jos nepaliks vienos.“
Mirus Reginos mamai didelės permainos įvyko ne tik jos, bet ir brolio šeimoje, todėl našlaitei sunku buvo vienai dirbti ūkiškus darbus, tvarkyti buitį.
Prieš gerą dešimtmetį pas Reginutę apsigyveno tuomet dar Uoginių mokykloje mokytojavusi Alvyda Dluckienė. Uždarius mokyklą, moteris dirbo ir iki šiolei dirba Adomo Petrausko muziejuje. Dviejų moterų gyvenimas daug metų tekėjo sava vaga, nors retkarčiais kaime sklandė kalbos, kad ne visai gera gyventi neįgaliai Reginutei, ir ją galbūt neoficialiai globėja vadinama Alvyra skriaudžia.
Visgi didžiulė audra kilo praėjusią savaitę, kuomet įsikišus bendruomenei, Kupiškio seniūnijos socialiniam darbuotojui, Reginos broliui Leonui buvo nuspręsta, kad ji apsigyvens kitur – brolio šeimoje. Dabar Uoginiuose Reginutės namai liko tušti – durys užkaltos, o ją globojusi Alvyra Dluckienė ten jau nebegyvena.
Prašymai
Spalio 30 dieną Uoginių kaimo bendruomenę pasiekė Reginos Gronskaitės vardu parašytas prašymas: „Labai prašau Jūsų atvykti pas mane pasikalbėti, nes brolio Leono Gronskio vėl esu gąsdinama paveldėjimo teise man gautų namų atėmimu, manęs padarymu neįgalia ir mane prižiūrinčios moters išvarymu iš mano namų…“ Po prašymu yra R. Gronskaitės parašas.
Pasak bendruomenės pirmininkės Zitos Kaušakienės, prašymą surašė ir jai atnešė A. Dluckienė.
„Tą pačią dieną nenuvykau pas Reginutę, – pasakojo Z. Kaušakienė. – Kitą dieną ten nuvažiavau, pakalbėjau su ja. Su manimi kartu važiavo Kupiškio seniūnijos socialinis darbuotojas Žydrūnas Vanagas, rajono Savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Laima Bartulienė. Gyvenimo sąlygos ten labai prastos – šalta, visur jaučiamas šlapimo kvapas, namuose nėra kur virti valgyti, nes nėra viryklės, nėra kanalizacijos ir vandentiekio, todėl vandenį reikia nešti iš kaimynų. Reginutė murzina, jos kambarėlį galima pavadinti nedideliu sandėliuku, problemos su elektra, kuri yra ne visuose kambariuose. Skurdžią buitį kažin ar lemia nepritekliai, nes Regina sudėjus įvairias pašalpas ir išmokas gauna apie 1 200 Lt. Visa bėda, kad už tuos jos gaunamus pinigus niekas nepasirūpina nors kiek pagerinti gyvenimo sąlygas. Pasikalbėjus su Reginute, ji pati sakė, kad gerai būtų rasti kokią moterį, kuri ja labiau rūpintųsi.“
Praėjus po šio pokalbio kelioms dienoms pas bendruomenės pirmininkę atvyko R. Gronskaitės brolis Leonas su šeimyna. Jis pateikė Z. Kaušakienei prašymą dėl A. Dluckienės elgesio. Rašte L. Gronskis prašo padėti pasiimti seserį pas save į namus, nes sužinojo, kad ja prastai rūpinamasi, namuose šalta.
„…Reginos Gronskaitės, kuri nuo vaikystės turi didelę negalią, namus užėmusi Alvyra Dluckienė. Ji šiuo metu tariamai apsišaukusi sesers globėja, neleidžia saviesiems susitikti su seserimi, visus šmeižia, rašo į Kupiškio r. policijos komisariatą pareiškimus… Sesuo A. Dluckienės yra nuteikta, prigąsdinta, kad bus išvežta į senelių namus…“ – rašoma brolio prašyme.
„Po šio rašto buvo prie pieninės susirinkimas, kuriame dalyvavo ir A. Dluckienė, – sakė bendruomenės pirmininkė. – Tuomet visi susirinkusieji globėjai tiesiai be užuolankų išrėžė, ką apie tai galvoja.“
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Nida ŠULCIENĖ