Šunų ir šernų, šunų ir kiaunių bandymai – tokie žodžiai paprastam žmogui gali pasirodyti keisti ir netgi nehumaniški. Tačiau tikri medžiotojai žino, kad tai paprasčiausias būdas dresiruoti medžioklinius šunis. Tokie bandymai, pasirodo, vyksta ir mūsų rajone – Antašavos ūkininko Ričardo Barzdenio ūkyje. Šiuo metu tai pagrindinė bazė, kur renkasi pasirodyti medžioklinių šunų augintojai. Savo keturkojus jie keletą kartų išbandė ir praėjusią savaitę.
Apie šunų bandymus ir jų svarbą „Kupiškėnų mintys“ pakalbino Lietuvos kinologų draugijos Medžioklinių šunų darbinių savybių išsaugojimo ir ugdymo komisijos pirmininką Gediminą ŽIŪKĄ.
Kas iš tiesų yra lauko bandymai šunims?
Visų dabar pasaulyje egzistuojančių šunų veislių pradžia – šunų protėviai, kurie prie žmonių gyveno jau ankstyvajame neolite (V – II tūkstantmetis pr. Kr.). Pagrindinė jų atsiradimo šalia žmonių priežastis – pagalba žmogui medžioklėje, kuri buvo tuometinio žmogaus egzistencijos pagrindas. Jau tada šunys padėdavo žmogui surasti, sulaikyti ir sumedžioti žvėris. Tai dėl to, kad šie gyvūnai turi šimtus kartų geresnę jautrą nei žmogus. Jie gali praeiti ir pralįsti ten, kur tai padaryti žmogui neįmanoma. Šie medžiokliniai šunų instinktai išliko per tūkstantmečius. Jie buvo žmonių tobulinami – išvestos naujos, specializuotos medžioklinių šunų veislės.
Be pokyčių, įvykusių per daugybę amžių, ir šiandien medžioklinė šunininkystė aktuali visame pasaulyje. Daugybė medžioklinių šunų veislių dalyvauja praktinėse medžioklėse.
O lauko bandymai, tai – oficialus renginys, kurio metu medžioklinių veislių šunys natūraliose arba joms maksimaliai prilygintose medžioklės sąlygose mokosi ir demonstruoja savo įgimtas ir įgytas, veislei būdingas medžioklines savybes. Jų veiksmus stebi ir vertina kinologijos specialistai.
Koks bandymų tikslas?
Pagrindiniai bandymų (mokymų) tikslai – paruošti medžioklinius šunis tikroms medžioklėms. Jose, žinoma, sąlygos šunims yra žymiai pavojingesnės nei aptvaruose. Taip pat svarbu įvertinti, ar šunys tinkami bei pasiruošę medžioti.
Kitas labai svarbus bandymų rengimo tikslas – įvertinti medžioklinio šuns įgimtų ir įgytų darbinių savybių visumą. Tai paprastai būtina patvirtinti veisiant medžioklinius šunis. Priešingu atveju – nereikalaujant jų darbinių savybių patikrinimo ir patvirtinimo, o veisiant šunis atsižvelgiant į jų išvaizdą, aprašytą veislės standarte, galima prarasti šimtmečius puoselėtas ir tobulintas šunų medžioklines, darbines savybes.
Su kai kuriomis veislėmis jau beveik yra taip nutikę. Tokie šunys pašiepiamai vadinami „loviniais“ – nebe medžiokliniais. Ar mes, dirbantys su medžioklinių šunų veislėmis tik akimirksnį, palyginti su amžiais, turime teisę naikinti ilgus metus formuotą šių veislių paskirtį ir medžioklines veisles paversti dekoratyvinėmis? Dėl to ir negalime veisti šunų, turinčių silpnėjančias ar beveik prarastas medžioklines savybes. Tai dažniausiai persiduoda ir jų palikuonims. O įvertinti visa tai geriausia tik bandymų metu.
Kaip vyksta tokie mokymai?
Skirtingų medžioklinių veislių šunims rengiami skirtingi bandymai. Jų taisyklėms ir rengimo tvarkai aprašyti reikėtų labai daug laiko. Lauko bandymus, ypač pagrindinius – medžiojant šernus (nes jie yra gausiausiai medžiojami žvėrys), Lietuvoje pradėta rengti septintajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje. Tam tikslui Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) skyriai daugelyje Lietuvos rajonų turėjo įrengtus aptvarus (5 – 25 ha miško plotus) su šernais. Jie buvo skirti šunims apmokyti ir jų darbinėms savybėms vertinti. Beveik paraleliai pradėti ir urvinių bei paukštinių šunų lauko bandymai. Juos rengiant remtasi kitų valstybių: Lenkijos, Rusijos, Vokietijos – pavyzdžiu, kur bandymai vykdomi nuo XX a. pradžios.
Bandymuose dalyvauja įvairių medžioklinių veislių šunys. O ypač tų, kurių Tarptautinės kinologų federacijos (FCI) patvirtinti veislų standartai reikalauja turėti darbinių savybių įvertinimus. Pagal gausiausiai Lietuvoje medžiotojų laikomus šunis skirstoma: laikų – 4 veislės; terjerų – 6 veislės; skalikų – 10 veislių; vižlių – 7 veislės; retriverių – 3 veislės; spanielių – 3 veislės; taksų – 6 veislės; kurtų – 4 veislės; pėdsekių 2 veislės ir kt.
Pasaulinėje medžioklinių šunų bandymų praktikoje bandymai rengiami su šiomis gyvūnų rūšimis: briedžiais, elniais, meškomis, šernais, vilkais, barsukais, lapėmis, kiškiais, kiaunėmis, sabalais, voverėmis, kurtiniais, tetervinais, jerubėmis, fazanais, kurapkomis, putpelėmis ir dar daug kitų rūšių, priklausomai kur, kas ir kaip medžiojama. Lietuvoje šių rūšių žymiai mažiau.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Ingrida Nagrockienė