Žmogus – visuomeniška būtybė, nori prie ko nors glaustis, su kuo nors pasikalbėti. Jei ne su kitu žmogumi, tai su šuneliu, katinu, kambarine gėle, sodo medžiu ar lauko augalu. Visi jie augantys, besikeičiantys, tokio pat likimo kaip ir žmogus, turintys pradžią ir pabaigą. Taigi kaip ir giminės… O kas žmogui yra akmuo? Iš neįžvelgiamų laiko gelmių ledynų atridentas ir išbarstytas laukuose… Lyg koks Visatos priekaištas, slegiantis savo tvirtybe ir kietumu, menką laiko blyksnį tegyvenančiam žmogui. Baugus toks palyginimas, gal todėl pro lauko akmenį norisi greičiau praeiti ir tolyn nueiti.
Kiekvienas turi savo vietą
Žinoma, ne visiems tokios mintys priimtinos, šeimos gydytoją Almantą Joną Dranseiką galima pavadinti akmenų mylėtoju, o jo sodą – akmenų sodu.
Tiek akmenų, kiek yra jo sode, nedaug kur galima išvysti, nebent žymiajame Mosėdyje, Skuodo rajone. Akmenys, dideli ir mažučiai, pievelėse ir ant namo sienų, lauko metalo skulptūrose, kambariuose ant grindų ir ant balkono palangių, pastogėse. Palei lauko tualetą gražiai sukomponuoti… Prie žydinčių gėlių ir dekoratyvių visžalių augalų prisiglaudę. Paprastai padėti ar žemėn įkasti. Prie namo durų tarnaujantys suolu ir stalu. Balkone sudėti kaip mažytis fotelis ir stalelis romantiškam pasisėdėjimui… Sode pavėsinė ne iš medžio, o iš sumūrytų akmenų, sausas akmenimis grįstas baseinėlis. Alpinariumas, o nuo jo kalvelės akmeniniais grioveliais garma nedidukas krioklys. Tyliai šlamena, kalbasi vanduo su akmeniu, žmogui belieka netrukdyti, tik klausytis.
Sodo šeimininkas sako čia to ir ateinantis – pailsėti, prisibendravęs su pacientais per dienas. Suprantama, dabar, kai jau tiek visko sunešta, išdėliota, suderinta, galima prisėsti ant akmeninio suolo prie akmens stalo ir pasižvalgyti po akmenų karalystę. Svarstau, juk patys akmenys iš laukų čia nesubėgo, reikėjo didelio triūso…
Išgelbėjo nuo slogių minčių
„Jie čia atsirado man sunkiu metu, kai likau vienas. Pradėjau juos rinkti prieš 5-6 metus. Kai žmogus turi sunkaus fizinio darbo, slogios mintys neištveria, išsilaksto“, – atsidūsta pašnekovas.
Taigi prieš 5-6 metus sodo šeimininkas vieną pažįstamą Salamiesčio gyventoją išprašė leisti pasirinkti jo laukuose didelių riedulių. Ledynmečio srautų sunešti galbūt iš Skandinavijos trukdė jie žmogui ūkininkauti, juk akmeningi laukai – vienas vargas.
Pasisamdęs traktorių, suvežė A. J. Dranseika atsirinktus akmenis į savo sodą Kupiškin. Dėliojo, skaldė, vartė, žiūrinėjo. Pirmiausia padarė suolą, sumūrijo lauko pavėsinę. Pasirodė gražu, sūnus pagyrė. Pakilo dar didesnis ūpas. Sudėliojo alpinariumą, įtaikydamas mažesnius akmenukus tarp daugiamečių augalų, žydinčių gėlynų. Pakeitė reljefą, kai kur kalnelius suformavo. Išdėliojo akmenis palei tvorą, tarp senų vaismedžių. Kai dar daugiau riedulių prisivežė, sugalvojo, kad reikėtų juos panaudoti skulptūroms.
Pažinimo džiaugsmas
„Sužinojau apie nagingą kalvį Audrių Laucių, skulptorių Mindaugą Kibildą, pasikalbėjau, daviau jiems minčių. Dabar jau kieme nemažai yra kalvio padarytų įvairių akmens ir metalo kompozicijų, su vitražo elementais, balkono turėklai iškalti. Vieną darbą dar esam sumanę, betono skulptūrą, balkoną remiančią, padaryti“, – naujiems darbams ir idėjoms, atrodo, čia dar ne pabaiga.
Bet neužtenka akmenį iš lauko tik paimti, reikia jį įvertinti, pažinti, pamatyti, tinkamai parodyti – taip sako sodo takeliais vedžiodamas pašnekovas.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Ada DVARIONAITĖ