Kupiškio ligoninės netrukus laukia permainos. Spalio 28-ąją iš vadovo pareigų traukiasi nuo 2004 m. įstaigai vadovavęs Povilas Rimkus. Apie laiką, praleistą darbuojantis Kupiškyje, nuveiktus darbus ir pasitraukimo priežastis su juo kalbėjosi „Kupiškėnų mintys“.
Prisiminkite laikotarpį, kai po ilgos pertraukos – beveik 20 metų antrą kartą grįžote vadovauti Kupiškio ligoninei.
Į ligoninę aš grįžau 2004 m. lapkričio 2 d. Simboliška, kad ją palieku beveik tokiu pat laiku, rudenį, praėjus septyneriems metams. Čia dirbau 1977 – 1986 m. – daugiau nei aštuonerius metus, taigi iš viso Kupiškiui atidaviau 15 darbo metų.
Apsispręsti antrą kartą imtis vadovo pareigų ryžausi ne todėl, kad neturėjau darbo. Iš tiesų tuomet vadovavau firmai UAB „Apiterapija“, prekiaujančiai dezinfekcinėmis medžiagomis, tačiau nuolat sekdavau situaciją ir pokyčius sveikatos apsaugos sistemoje. Savaitraštyje „Lietuvos sveikata“ aptikau straipsnį, kad Kupiškio ligoninėje nėra vyriausiojo gydytojo ir jai gresia bankrotas. Nutariau grįžti ir pabandyti gelbėti situaciją. Visuomet juokdamasis sakydavau, kad turiu tris biologinius vaikus, o Kupiškio ligoninė – ketvirtas, 1985 m. man dirbant ji pastatyta, tad sentimentai, be abejo, buvo likę. Paskambinau tuometiniam rajono vadovui Leonui Apšegai ir pasiūliau susitikti, o pokalbio metu pateikiau savo kandidatūrą. Merui tai buvo netikėta, nemanė, kad mesiu darbus sostinėje ir ryšiuosi grįžti. Įvykus konkursui, kuriame dalyvavau su gydytoja Roma Ramanauskiene, jį laimėjau ir vėl ėmiau dirbti.
Kokius konkrečius darbus pavyko nuveikti per tuos septynerius vadovavimo įstaigai metus?
Žinoma, tai nebuvo lengvas laikotarpis. Pirmiausia džiaugiuosi, kad pavyko stabilizuoti finansinę ligoninės padėtį, sumažėjo jos skolos. Kitas svarbus, gal kiek drastiškas sprendimas buvo chirurginio skyriaus uždarymas. Teko kelerius metus stebėti situaciją, atlikti ekonominius skaičiavimus, ar išlaikyti skyrių naudinga. Mačiau, kad operacijų skaičius mažėja, dauguma ligonių vyksta į kaimyninį Panevėžį, o išlaikyti operacinės seserų, anesteziologų postus ištisą parą buvo finansiškai nenaudinga, be to, trūko gydytojų chirurgų. Todėl buvo priimtas sprendimas skyrių uždaryti ir įkurti Dienos chirurgijos padalinį. Žinoma, teko susidurti su rajono gyventojų bei Tarybos narių pasipriešinimu, tačiau nors ir sunkiai, įrodėme, kad galima apsieiti ir be šio skyriaus. Tokiam žingsniui ryžomės vieni pirmųjų respublikoje kartu su Kuršėnų ligonine.
Pradėjus dirbti, jau buvo startavęs Kardiologijos centro rekonstrukcijos projektas, taigi teko įgyvendinti ir jį. Įsigijome šiuolaikinės diagnostikos ir gydymo įrangos, atnaujinome kabinetus, buvo apmokyti 3 gydytojai kardiologai.
Projektas pasiteisino, pagrindinis mano darbo tikslas visuomet buvo vienas – sudaryti sąlygas, kad rajono gyventojai kuo daugiau medicininių paslaugų gautų vietoje ir jiems nereikėtų važiuoti į kitas gydymo įstaigas. Stiprinome Konsultacinę polikliniką, čia ėmė darbuotis atvykstantys specialistai, atidarėme endokrinologinį, echoskopijų kabinetus.
Tuo metu buvo galimybė iš privalomojo sveikatos draudimo fondo per ligonių kasas gauti lėšų tam tikrų skyrių remontui. Pirmiausia buvo rekonstruotas priėmimo, vėliau – reanimacijos skyrius. Ligoninėje būtent šie skyriai, kuriuose žmogui suteikiama skubi pagalba, yra svarbiausi. Po to sutvarkėme slaugos skyrių, netrukus pradėsime teikti ambulatorinės reabilitacijos paslaugas. Optimizavome laboratoriją, rentgeną – vėlgi siekdami, kad paslaugas ligoniai gautų vietoje. Tam tikrus tyrimus padarėme mokamus, gyventojams nebereikia dėl jų važinėti į Panevėžį. Labai svarbu buvo sutvarkyti visas komunikacijas: pakeisti senus vandentiekio vamzdynus, kompiuterizuoti šildymo sistemą ir boilerinę. Be remonto ligoninėje liko tik antras ir ketvirtas aukštai bei ne visai baigti sutvarkyti stogai. Dėl kiekvienos teikiamos paslaugos privalėjome gauti licenziją, buvome pastoviai tikrinami, tad lengva tikrai nebuvo.
Per šį laikotarpį Kupiškio ligoninė įsisavino apie 5 milijonus lėšų. Pagal galimybes visuomet prisidėjo ir rajono Savivaldybė.
Žinoma, bet kokiame pastate darbas nevyksta be žmonių, apie juos visuomet buvo galvojama. Ištvėrėme nelengvą laikotarpį, kai teko atleisti daugiau nei 20 ligoninės darbuotojų, stengėmės, kad tai būtų pensinio amžiaus ar neįgalumą gaunantys žmonės, kurie turėjo tam tikras pajamas.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Unė JUODYTĖ