„Tik nerašykite, kad aš koks nors keistuolis ar kvailelis – gal jūs patys tokie esate“, – įspėjo su „Kupiškėnų mintimis“ pasikalbėti sutikęs Meldeikiškio kaimo gyventojas Vytautas Januškevičius.
Ir iš tiesų kvailyste to, kaip jis supranta ekologiją bei panaudoja antrinę žaliavą, nepavadinsi. Vyriškis iš stiklinių butelių pasistatė tris didelius pastatus, vieno jų stogui panaudojo seno autobuso korpusą, o iš senų šaldiklių susikonstravo krosnį. Su žmona Danute vienkiemyje gyvenantis Vytautas jau daugelį metų propaguoja vegetarizmą ir visko, ko reikia, užsiaugina savo ūkyje.
Statyba iš butelių
Retam, ko gero, bus girdėtas ant Kupiškio ir Rokiškio rajonų ribos esančio Meldeikiškio kaimo pavadinimas. Čia dešimt kilometrų nuo Skapiškio tarp plikų laukų stovi du vienkiemiai, o juose gyvena keturi žmonės.
„Mes išvažiuojame ir pusės kaimo nebėra“, – šypsosi vienas Meldeikiškio kaimo gyventojų V. Januškevičius.
Taip, Meldeikiškio kaimas – ne itin žinomas. Tačiau pono Vytauto sodybos jame nepastebėti neįmanoma. Važiuojant pro šalį akį patraukia saulės zuikučius praeiviams į akis plieskiantis namas iš stiklinių butelių.
„Jūs ne pirmi čia sustojote, – užsukus į kiemą numoja įdomaus statinio šeimininkas, – čia lankėsi žurnalistai ir iš Lietuvos, ir net iš Korėjos. Kai kurie netgi nebesiklausę įvažiuoja į mūsų kiemą, vaikšto, fotografuoja.“
Tokių pastatų, kokius svečiai išvysta V. Januškevičiaus kieme, Lietuvoje tikriausiai daugiau nėra. Didžiulis gyvenamasis namas, garažas ir sena trobelė, apmūryta kalkių skiediniu sulipdytais buteliais. Jų savo statyboje šeimininkas priskaičiavo sunaudojęs net 60 tūkst.
„Kai valdžia išleidžia milžiniškus pinigus visokiems įmantriems statiniams, aš siūlau išnaudoti atliekas. Tai ir pigiau, ir gamtai geriau“, – tvirtino pašnekovas.
Stogas iš seno autobuso
Savo netradicinę statybą V. Januškevičius pasakojo pradėjęs dar 1992 metais, kai į atokų vienkiemį atsikraustė iš Panevėžio miesto. Buvęs aktyvus bokso treneris, o laisvalaikiu talentingas medžio drožėjas – vyriškis pradžioje būgštavo pasirinkęs tokią gyvenamąją vietą. Tačiau netrukus suprato, kad čia jo nepamirš būriai giminaičių ir draugų.
Ir dažniausiai, pasak pašnekovo, jie šeimininkams atveža įprastų lauktuvių – stiklinių butelių.
„Kai atsikraustėme, aplinkui buvo tikras šiukšlynas – visur mėtėsi krūvos butelių. Todėl nusprendėm juos panaudoti“, – prisimena V. Januškevičius.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Ingrida Nagrockienė