Praėjusį šeštadienį šepetiškiams švęsti savo laisvalaikio centro 50-metį padėjo pati gamta, prieš stojant rudeniui, atsiuntusi šiltą ir tykų vakarą.
Žmonėms reikia bendravimo, kokie laikai, kokia valdžia ir politika bebūtų. Reikia vietos, kur visiems sueiti, reikia pastogės. Ir reikia tokiems suėjimams tikslo, priežasties, prasmingumo…
Turbūt visa tai sutelpa į meninę veiklą, į plataus suvokimo kultūros veiklą, dešimtmečius vienijusią žmones kūrybinei saviraiškai. Sovietmečiu buvo toks tarpsnis, kai į meninę veiklą varu varė jaunus kolūkių specialistus ir paprastus kolūkiečius. Per ilgą laiką tai atsibodo, pakyrėjo. Buvo ir pasyvumo metas. Dabar vėl atgimsta bendravimo ilgesys ir poreikiai. Tik jau ne visur yra kam susirinkti ir bendrauti, sunykęs, pasenęs, susitraukęs kaimas…
Tik ne Šepetoje. Aną šeštadienį prie vietos laisvalaikio centro, saviškių vadinamo alyviniu nameliu, ėjo senoliai, pasiramsčiuodami lazdžiukėmis, skarelėmis ryšinčios šviesiaveidės kaimo moterys, skrybėlėtos ponios. Rinkosi triukšmingas jaunimas, lakstė vaikai, stūmė vežimėlius jaunos mamos.
Susibūriman visus kvietė ant laisvalaikio centro sienos šviečiantis užrašas „Sveiki“ ir skaičius „50“.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Ada DVARIONAITĖ