Žemdirbio triūsas visada buvo sunkus, priklausantis nuo gamtos. O Žemelė, motinėle vadinama, atrodė, kad kokia yra, tokia yra, net derlingumo balai nustatyti. O pasirodo, kad žemelės galima ir pasigaminti. Kai išradingai ką nors atlieki, tai gali dirbti mažiau pavargdamas ir mažiau priklausomas nuo gamtos kaprizų, ypač sausros, o gal ir nuo liūčių.
Pauliankoje šalia dvaro pastatų yra ir naujesnės statybos namai, pagražinti įvairiais puošybos elementais. Pro tvorą matyti ir gausybė gėlynų. Smalsu sužinoti, kieno rankos juos puoselėja. Užsukus į svečius, amsėjimu pasitinka šuo ir tvenkinyje benardanti mergaitė. Mat buvo karšta vasaros diena. Netrukus pasirodo ir šeimininkė Renata Montvilienė. Paprašius pasižvalgyti, Renata labai nuoširdžiai, kiekvieną augalą palytėdama, paglostydama pasakoja apie jį. Gali klausytis ir klausytis malonaus balso, tik pastebiu, kad iš tos gausybės įdomios ir naudingos informacijos, kurią žeria agronomė, ne kas galvoje telieka. Įstringa keletas minčių, kurios tikrai praverstų kiekvienai, bandančiai ką nors užsiauginti. Štai auga ant stiebo serbentas, kurį galima auginti net vazone, o šį pastatyti balkone ir, vasarai įpusėjus, mėgautis savo išaugintu derliumi. O kiek dar visokios įvairovės. Atrodo, kad ir kažkokios sistemos nėra, bet vasaros laikotarpius net spalvų deriniais darželyje įvardija.
Ar reikalingi išsilavinimo „popierėliai“
Renatą, baigusią Žemės ūkio universitetą, labiau domino ne agronomės, bet mokslininkės darbas, todėl pasiliko dirbti universitete ir tyrinėti nektaringuosius augalus. Tyrimus apibendrindama, pradėjo rašyti darbą daktarinei disertacijai, bet šiuos planus pakeitė svarbesni moters prioritetai – motinystė. Montvilos augina dukrelę ir sūnelį. Renata suprasdama, kad svarbiausia yra šeima, stengiasi kuo daugiau jėgų ir laiko skirti šeimai. Netradiciškai nuskamba mintis, kad kam tas „popierėlis“ reikalingas, jei žinios yra galvoje ir jas gali pritaikyti, tobulinti praktiškai. Juk šiuo metu jauni žmonės dažniausiai mokosi, kad gautų diplomą. Ir darbdaviai pirmiausia domisi turimais dokumentais, o tik vėliau žiniomis, gebėjimais.
Ko gero, reta šeimininkė galėtų pasidžiaugti daržu ir gėlynais, užimančiais apie porą hektarų. Juk tokių plotų priežiūrai reikia daug laiko, jėgų ir sveikatos. Bet ši šeimininkė žino keletą gudrybių, kurios praverčia prižiūrint daržą ir gėlynus. Šiuo metu agronomė susidomėjusi ne tik nektaringaisiais, bet ir prieskoniniais augalais. Kur benuvyktų, visada į savo gėlyną ar daržą parsiveža kokių nors naujų, tokių, kokių dar neturi, augalų. Prieš metus bandžiusi suskaičiuoti, kiek rūšių augalų jos prižiūrimuose plotuose auga, priskaičiavusi virš 170. Stebina tai, kad šeimininkė ne tik augina, bet apie kiekvieną augalą labai daug informacijos surinkusi ir žiniomis ji čia pat gali pasidalinti. Taip ir keliaujame nuo augalo prie augalo lydimi vaikučių, ir jie klausosi mamos pasakojimų.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Emilija PAMARNACKAITĖ