Miškas yra turtas. Tai žinojo mūsų tėvai ir seneliai dar Smetonos laikais, taip manyta ir sovietmečiu, toks manymas nepakito ir per šį atkurtosios Nepriklausomybės dvidešimtmetį. O kur sprendžiami turto reikalai, ten vienybės ir sutarimo tikėtis neverta.
Pastarosiomis savaitėmis miškų problemos vėl visų lūpose. Seimas svarsto Miškų įstatymo pataisas, miškų savininkai Vilniuje piketuoja ir mitinguoja, šalies Prezidentė politikų priimtas pataisas vetuoja, Seimas iš naujo svarsto, vėl ginčijasi, sprendimai buksuoja… Miškų savininkai nori valdyti savo turtą, būti tikrais šeimininkais savo valdoje. Nori statytis sodybas, kurtis savo miško ar medienos verslą. Miškininkai prabyla apie racionalų miškų tvarkymą, apie atkūrimą ir tausojimą. Gamtos mylėtojai kalba apie būtinybę išsaugoti gamtos turtus visai visuomenei, neleisti ten įsisukti greitam ir beatodairiškam verslo ratui. Valdininkai nori savo rankose turėti miškų ūkio reguliavimo svertus. Juos masina draudimų ir išimčių sistema, kai galima prašytojui leisti ar neleisti, ir visada būsi teisus, nes bus kalta tik netobula teisės aktų sistema. Taigi visi turi savų interesų ir savų lūkesčių.
Vienų pasiklausius, rodos, kalba racionaliai, bet jų oponentų mintys irgi nekvailos. Galbūt visuomenei, taip pat ir sprendimus priimantiems politikams trūksta išmanymo, žinių, miško pažinimo? Galbūt aštrių diskusijų centre turi būti ne valstybė, ne miško savininkas, o …miškas. Kas jam yra geriausia – tai svarbu. Apie visa tai pasikalbėjome su miškų žinovais.
Dainius Stonkus,
Kupiškio miškų urėdijos urėdas:
Dabar svarstomos Miškų įstatymo pataisos mūsų sritį, miškų urėdijas, menkai tepalies. Ir dėl jų karštų ginčų nekyla. Planuojama sudaryti valstybinių miškų valdymo tarybą. Bet ką tik šviežiai yra sudarytos valdybos. Jų veikla iš esmės dubliuosis. Taigi dar nežinia, kaip bus nutarta. Projekte kalbama apie būtinybę konsoliduoti šalies urėdijų lėšas bendriems darbams: miškų apsaugai nuo gaisrų, kitų stichinių nelaimių, miškų kenkėjų, ligų, neteisėtų kirtimų, veiksmų, darančių žalą miškams, jų gyvūnijai ir augmenijai, taip pat integruotoms informacinėms sistemoms įsigyti. Tai racionalūs sprendimai, bet ir be jų mes dirbam kolegiškai, padedam vieni kitiems. Prisimenate, pernai Dzūkiją, jos miškus nusiaubė škvalas, visi gelbėjom, padėjom sutvarkyti tenykščiams miškininkams vėjovartas.
Kaip argumentas privačios miško nuosavybės viršenybei įrodyti dažnai sakoma, kad miškų urėdijos dirba neskaidriai, neefektyviai, kerta ir išveža medieną be atodairos, baigia išnaikinti ir išparduoti Lietuvos miškus. Savivalė vyksta?..
Šituo esam kaltinami turbūt nuo Nepriklausomybės pradžios. Kažin ar menkinant oponentą, galima įrodyti savo pranašumus? Mūsų veikla yra ūkinė-gamybinė. Siekiam pelno, dirbam pelningai. Vyriausybė to iš mūsų ir tikisi. Dabar, ekonomikos krizei ištikus, privalom valstybei atiduoti 15 proc. savo pajamų. Pernai mūsų urėdija valstybei sumokėjo 394 tūkst. litų, o jau šiemet turėsim atiduoti 834 tūkst. litų. Valstybė rūpinasi, kad iš savo darbo per daug nepraturtėtume… O apie kaltinimus savivale noriu pasakyti, kad visa mūsų veikla yra griežtai reglamentuota. Ir draudimų yra daugybė, ir įpareigojimų. Kertam mišką, kuris yra pasodintas prieš 60 ar 70 metų. Privalom mišką atkurti, atsodinti, saugoti, prižiūrėti miško kelius. Kirtimai ribojami, kur yra retų, valstybės saugomų gyvūnų, retinimai draudžiami, kai paukščių vados vedamos. Tai natūralu, būtina atsižvelgti į gamtos ciklus, nepakenkti. O į kaltinimus, esą, valstybinės urėdijos be atodairos naikina nacionalinį Lietuvos turtą, miškus, galiu atsakyti statistika: iš vieno hektaro miško vidutiniškai iškertam 3 kub. metrus, o priauga 6 kub. metrai. Pastaraisiais metais miškų plotai Lietuvoje didėja, urėdijos jų tikrai nenugyveno…
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Ada DVARIONAITĖ