Kad paršelį užaugintum, karvutę išlaikytum, reikia nemažai triūsti, pastangų įdėti ir pinigų išleisti. Gerą ganyklą ar pievą išlaikyti atrodo juokų darbas. Žolė auga tarsi iš nieko, pati viršun stiebiasi, net akmenį iš vietos išjudindama.
Sulaukė zarasiškių
„Nieko panašaus“, – tvirtina pievų ir ganyklų šeimininkai, ragavę agronomijos pradžiamokslio teorijos ir praktikos. Pievą reikia sėti, puoselėti, laiku patręšti, laiku nupjauti. Ir to negana. Reikia žinoti, kokia dirvos struktūra, kaip laikosi drėgmė, koks konkrečiam laukui geriausiai tinka pašarinių žolių mišinys, kokia sėjomaina taikyta, kas anksčiau lauke augo, patiko ar nepatiko augalui ta žemė…
Dešimtys klausimų ir galvosūkių, kuriuos kasmet tenka spręsti žalienų šeimininkams, verčia ieškoti efektyvesnių būdų patirčiai ir žinioms kaupti. Vienas iš tokių, seminarai, lauko dienos. Praėjusį pirmadienį rajono Pieno gamintojų asociacijos ir konsultavimo tarnybos rūpesčiu aktuali lauko diena surengta Danutės Adelės Adamonienės ūkyje.
Į seminarą pasidalyti naujienomis buvo pakviesti žolių sėkla prekiaujančių kelių bendrovių atstovai ir Žemės ūkio universiteto docentas Evaldas Klimas. Seminare dalyvavo ne tik kupiškėnai pienininkai, bet ir Zarasų rajono ūkininkai. Pastarieji nepabijojo nei kelionės, nei kaitros, o štai kupiškėnų susirinko labai negausiai. Tikėtina mūsiškiams sukliudė šienapjūtės rūpesčiai, o ne tingulys.
Kur dingo svidrės?
Didžiąją tautos dalį žemės ūkis domina proporcingai alkio jausmui ir maisto produktų kainų šuoliams. Valgyti norisi kuo skaniau, sveikiau ir …pigiau. Tie patys dėsniai galioja ir gyvulininkystėje.
Karvutėms reikia gero, kokybiško, sveiko pašaro, pagaminto iš vešlių žolynų. Nebus tokio, nebus ir pieno. Nebus pieno, fermos šeimininko laukia bankrotas. O perdirbėjas kaip mat pasinaudos galimybe pakelti produkto kainą valgytojui.
„Kažką turime daryti, ieškoti išeičių naujomis sąlygomis. Prastėja mūsų ganyklos, pievos, nors sėjam tuos pačius patikrintus pašarinių žolių mišinius, tręšiame. Kelios šaltos žiemos visai išretino žoles. Vien šį pavasarį savo ūkyje turėjome atsėti apie 80 ha pievų. Nebeliko svidrės. Kur ji dingo?Motiejukai, baltieji dobilai veši, eraičino yra, o svidrę vieną kitą berasi. Be jos pašaras netenka cukraus, gyvulys negauna energijos, iš karto krinta primilžiai“, – tokią problemą seminaro dalyviams iškėlė pieno fermos savininkė D. A. Adamonienė.
„Dotnuvos projektų“, „Agrolitpos“ bendrovių atstovai patvirtino – visoje Lietuvoje darosi tas pats. Kinta klimatas, vėl sugrįžta šalčiai, kai kurios pašarinių mišinių sudėtinės veislės neatlaiko tokių pokyčių, yra lepios, tinkančios labiau pietų kraštams. Taigi reikia keisti, tobulinti mišinių struktūrą. O kam tai turi rūpėti?
Produktų pardavėjams natūralu, naudinga, kad sėklos reikėtų kuo daugiau, dažniau tektų atsėti. Didėjanti apyvarta neša didesnį pelną ir sėkmę. O ūkininkui iš to tik papildomi vargai, naujos išlaidos, nesibaigianti rizika. Viską galiausiai nulems orai, kasdienį ūkininko triūsą galinčios pasiglemžti liūtys arba sausra. Nuo tokių staigmenų nėra apsaugos, jas reikia tiesiog ištverti.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Domas JURJONAS