Smulkutė, atviro žvilgsnio, o visa esybė šviečia gerumu. Tai Julija Juozėnienė, buvusi Zulonaitė, jos gimtinė – netoli Kupiškio, Čiovydžių kaime.
Neįtikėtinas šios moters gyvenimas, patyrimai ir kentėjimai: buvo partizanų ryšininkė, nuteista 10 metų lagerio. Šiemet ji atšventė savo 90-metį. Kaip pati sako, kūnas nebestiprus, po namus vaikšto, su lazdžiuke pasiremdama, bet per savo gyvenimo prisiminimus tiesiog skraido, metai iš metų, diena iš dienos…Su tiksliausiomis detalėmis, pokalbių nuotrupomis, spalvomis, matytais žmonėmis ir daiktais. Retas toks gebėjimas, nuodėmė būtų jo neišnaudoti, tad vienądien pasikalbėjome.
Kaip paveiksle
„Viską matau prieš akis lyg dabar vykstant, – sako senolė Julija. – Augom pas tėvelius šešios seserys. Buvo 12 hektarų žemės, nelengva pragyventi, nors tėvelis Amerikoje dirbęs, pinigų susitaupęs, vienintelis apylinkėje turėjo kuliamąją mašiną. Šeima didelė, tad visos nuo mažens ėjom kaimynystėn tarnauti. O kaip mamos pasiilgdavau, beganydama karves! Bėgu per pievas tiesiai, šlapia iki pažastų, kitąkart pargriūnu, nusimušu kojas iki kraujo, bet niekas nesvarbu, puolu mamutei į glėbį.
Jau mums paaugus, mūsų dviejų galų troboje vykdavo vakaruškos. Neblogą balsą turėjau, užvesdavau dainą, ratelius eidavom. Daug jaunimo apylinkėse buvo, visi linksmi, kartu švęsti, kartu laukuose dirbti pratę. Kol nepasikeitė laikai, neužėjo rusai. Tada jau išblaškė visus, liko tik baimė ir nežinia. Daug jaunystės draugų, kad išvengtų tarnybos rusų kariuomenėjė, pasitraukė į miškus. Reikėjo jiems padėti, juk kartu dainavę, šokę, juokavę…Ilgai niekam nepasakojau, kad ryšininke buvau, slapyvardį turėjau. Nepasakojau ir savo vyrui, paslapty laikiau, kad lageryje Kazachstane kalėjau. Ir savo paaugusiems vaikams ilgai nesakiau, tokie laikai buvo…Žinojom, niekuo negalima pasitikėti. Kol vėl nesugrįžo į Lietuvą nepriklausomybė, tada jau atviriau prabilta. Bet apie kai kuriuos dalykus nesu niekam prasitarusi, kam tuos baisumus žinoti, juk nieko nepakeisi“.
Tardymai, kankinimai
„Suėmė mane enkavedistai 1948 metų sausį. Buvo sekmadienis, ruošiausi bažnyčion į Mišias nueiti.
Sugriuvo trobon stribai, kareiviai. Puolė kratą daryti, partizanų ir jų bunkerio ieškojo. Mudviem su sese įsakė klojime perkrauti šieną, paskui šiaudų visą prėslą permesti. Pavargom, sukaitom. Paskui pietus gavau paruošti jiems. Nerado nieko, bet man liepė rengtis. Neįtariau nieko, vežama į Kupiškį dar sutiktiems pažįstamiems juokavau, kad sumanė man stribai bažnyčią parodyti. Nenumaniau, kad sugrįšiu Kupiškin tik po 8 metų, tikrą pragarą perėjusi. Kaip vėliau paaiškėjo, mane išdavė vienas iš sugautų partizanų. Duoniūnuose, kaimo kapinaitėse, buvo jų bunkeris, kažkas sniege pastebėjo įtartinai atrodant akmenis, šiltus, su patirpusiu sniegu, taip juos ir aptiko. Įvyko susišaudymas, kelis partizanus nušovė, kelis suėmė. Nepykstu, suprantu, kad kankinimais iš žmogaus gali ką nori padaryti, ne visi atlaiko.
Ką teko patirti Kupiškyje, vėliau Panevėžyje, ir dabar akyse stovi. Mane laikė buvusioje žydų mokykloje, tardyti vesdavo į stribų būstinę, kur dabar policijos komisariatas yra. Be valgio, be gėrimo vieną, dvi, keturias paras. Ir neleido sėstis, vis reikėjo stovėti. Apalpau, nugriuvau. Pastato ir vėl kvočia. Pasodina ant kėdės, suima už palto apykaklės, prilenkia iki stalo, o paskui iš visos jėgos trenkia galvą į sieną. Pabūni kiek be sąmonės, atsigauni ir vėl viskas iš pradžių. Nugriūni ant grindų, du vyrai sustoja iš šonų ir spardo su kerziniais batais. Kartais pagalvodavau, kad šoksiu pro langą su visais stiklais, tebus kas būna, tenušauna. Nesiryžau.
Taip prasidėjo vienerius metus trukusi mano kelionė iki lagerio. Iš Kupiškio nuvežė į Panevėžio kalėjimą. Ten prabuvau 6 mėnesius. Ten mane nuteisė už akių 10 metų lagerio. Dar mėginau spyriotis, sakiau, noriu teismo, viską teisėjui paaiškinsiu. Pati nežinau, iš kur toks mano užsispyrimas. Visus nuteistuosius fotografuodavo su lentele ir užrašu, kiek metų kalėti skirta, o aš nepasidaviau: neimu tos lentelės ir gana. Tada pastatė mane, du vyrai greta pritūpė, laikydami tą lentelę priešais mane. Vėliau dokumentuose mačiau, kyšo nuotraukoje tie jų piršteliai…
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Ada DVARIONAITĖ