Kad subręstų geras grūdas, daug ko reikia: tinkamos dirvos, lietaus tiek, kiek būtina, laiku patręšti, piktžoles išnaikinti. Reikia saulės, kad nebūtų vėtrų ir krušos…
Kad žmogus savo valstybėje jaustųsi svarbus, saugus ir vertingas, būtini paprasti dalykai. Pirmiausia – pramisti reikia. Užsidirbti. Gera turėti ir savo žemės, kad nebūtum beteisis samdinys savo tėvynėje. Ir reikia valstybės, kuriai rūpi jos pilietis, jo vaikai ir jų ateitis, kad jie turėtų ne tik duonos kasdienės, bet ir kultūros, švietimo bent krislą, galimybę mokytis, turtinti savo dvasią, pailsėti, pasigydyti, pakeliauti, pamatyti, kaip pasaulis gyvena… Ar tai rūpi valdžios vyrams, politikams?
Žodžiais – taip, o iš tikrųjų, vargu. Bet tikrai rūpi ūkininkams. Jie renkasi į seminarus, klausosi specialistų. Mokosi. Taip pat ir kupiškėnai ūkininkai. Kviečiasi pas save kaimynus ir važiuoja pas juos. Nes jiems rūpi žemė, savas ūkis. Ir rūpi valstybė. Tokie pasikalbėjimai praėjusią savaitę vyko Kupiškyje ir pas kaimynus rokiškėnus. Įdomu buvo pasiklausyti.
Apie pasėlių laukus
Duoną ant stalo dedam kasdien. Ar būtina žinoti, iš ko ir kaip ji randasi, kaip žemė ir žmogus ją užaugina?
Žemėn įbertas grūdas neturi kitos išeities, jis braunasi link saulės. Užaugs ir be didelio popinimo. Bet su žmogaus išmanymu jo gyvenimas laukuose tampa gerokai lengvesnis, patogesnis. Grūdas su žmogaus pagalba per trąšas, herbicidus, fungicidus, insekticidus išmoksta nugalėti piktžoles, ligas ir kenkėjus. Daugelio šių dalykų nežinojo mūsų tėvai, nedideliems ūkiams to ir nereikėjo, dabartinė intensyvi žemdirbystė reikalauja kitokio ūkininko. Išmanančio, mąstančio, mokančio pasirinkti ir pasakyti „ne“ į kiemą vis užsukantiems įvairiausių produktų pardavėjams.
Jie vadinasi ūkininkų partneriai, pagalbininkai, patarėjai. Jie rengia seminarus, mokymus. Pataria, konsultuoja. Jie atstovauja įvairioms firmoms, šios konkuruoja tarpusavyje. Kiekvienas sako, kad jo siūlomas produktas yra geriausias.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Ada DVARIONAITĖ