Statistikos departamento duomenimis, smulkiųjų ūkių mūsų rajone vis mažėja, jų vietas žemės ūkyje užima stambieji ūkininkai. Bet dar ne visi gyventojai sugeba atsisakyti pelno nebenešančio tvartelio. Visą gyvenimą gyvulius auginanti vieniša pensininkė iš Laukminiškių Elena Kairytė gyvenimo be karvių, ožkų, avių, vištų neįsivaizduoja. „Naudos – tai jokios, ale vis zobova, vis diena greičiau praeina“, – šypsosi kiekvieną dieną apie savo gyvuliukus trepsinti moteris.
Pulkas gyvuliukų
Retame kieme šiais laikais beužgirsi karvės mūkimą ar kiaulės kriuksėjimą. Savo šeimos biudžetą planuojantys kaimiečiai žino, kad skerdienos dabar nusipirkti pigiau, nei brangiais pašarais užsiauginti normalų bekoną. O ožkų ar avių nauda apskritai neatsiperka, palyginti su jų teikiamomis gėrybėmis.
Žino tai ir Laukminiškiuose gyvenanti Elena Kairytė. Tačiau 76 metų moteris savo keturkojų draugų atsisakyti nenori. Nedideliame jos ūkelyje gyvena kelios ožkos, avys, karvės. Triukšmą kelia pulkas vištų ir ančių.
Gyvuliukus ir jų šeimininkę saugo net aštuoni šunys. Todėl patekti pas pašnekovę nėra lengva.
„Eime aprodysiu savo gyvuliukus, – nubaidžiusi savo sargius „Kupiškėnų mintis“ per tvorą pasvirusi pakvietė E. Kairytė, – Naudos iš jų – tai jokios, ale vis zobova, vis diena greičiau praeina.“
Artimieji atkalbinėja
Nors moteris pasakojo iš savo ūkio ir pieno, ir kiaušinių, anksčiau ir mėsos turėdavavusi, šiais laikais gyvuliukams daugiau sušeria, nei išleistų tuos produktus pirkdama parduotuvėje. Tačiau meilė tvarto gyventojams ir vienatvė neleidžia pašnekovei atsisakyti ūkio.
„Labai myliu visus naminius gyvulius. O anksčiau ir buvo įprasta, kad žmonės laikė karves, kiaules. Tik dabar jau daugelis jų atsisakė“, – kalbėjo E. Kairytė.
Paklausta, ar ne per sunku vienai apeiti tokį ūkį, moteris tik pečiais gūžtelėjo – sveikata nebe ta ir kas rytą keltis ruošai tikrai nelengva. Jai pačiai tenka gyvuliams prinešti vandens, pakratų ir pašarų.
Sunkiausia, anot jos, vasarą, kai reikia paruošti žiemai šieno. Moteris iš tėvų paveldėjo 9 hektarus žemės Laukminiškių apylinkėse ir savo jėgomis jų nušienauti nesugeba – už pinigus samdo pagalbą.
„Nenoriu apleisti tėvų žemės, todėl ir vargstu. Bet dabar iš dalies lengviau – suvynioja šieną į ritinius ir gyvulius taip pašerti lengviau“, – kalbėjo E. Kairytė.
Pašnekovę jos sodyboje kartais aplanko Kupiškyje gyvenantis brolis. Jis, kaip ir kiti giminaičiai, nuolat įkalbinėja E. Kairytę nusimesti sunkią naštą. Tačiau moteris juos visuomet pradžiugina vaišėmis iš savo ūkio.
Paliko gandrai
E. Kairytę šiemet labai nuliūdino jos sodybą palikę gandrai. Šie paukščiai daugelį metų klegėjo namo pašonėje, o šį pavasarį persikėlė į kaimynų kiemą.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Ingrida NAGROCKIENĖ