Antradienį buvo minima Nusikaltimų aukų rėmimo diena. Europoje ji pradėta minėti nuo 1990 m. Mykolo Romerio universiteto dėstytojų iniciatyva 1998 m. buvo įkurta Lietuvos nusikaltimų aukų rėmimo asociacija. Atrodytų, kam bereikia šiuos asmenis ginti, remti. Jie gi jau savaime turėtų būti įstatymo apsaugoti. Tačiau gyvenimo realybė tokia, kad neretai nusikaltėlių interesai būna labiau ginami, užtikrinama jų apsauga, o nusikaltimų aukos nesulaukia deramos paramos nei iš teisėtvarkos institucijų pusės, nei palaikymo iš visuomenės. Žmonės bijo liudyti.
Neturtingas – negalingas
Su tokia gyvenimo realybe susidūrė viena kupiškėnė, prieš keletą metų praradusi dukrą. Moteris nebenorėjo, kad jos pavardė būtų viešinama, tačiau sutiko pasidalyti mintimis apie nusikaltimų aukas ir nukentėjusiuosius. Pasak pašnekovės, jai ne kartą teko pajusti, kad požiūris į nukentėjusįjį dažnai priklauso nuo jo turtinės ir socialinės padėties. „Jei neturi pinigų, tai nieko gero nelauk. Labiausiai mane žeidė aukštesnio rango įvairių pareigūnų nuostata, jog su jų atžalomis taip tikrai nebūtų nutikę ir niekada nenutiks, o jei tau taip atsitiko, vadinasi, esi kažkokia su defektu, tarsi žemesnės rasės. Taip pat esu pajutusi, kad mano dukros nužudymo byla yra akivaizdžiai vilkinama. Teisiamieji ne kartą keitė advokatus„, – kalbėjo pašnekovė.
“Apskritai susidariau tokį įspūdį, jei nesiteirautum, nelįstum, kaip sakoma, į akis, iš viso nejudėtų reikalai. Net apie teismo posėdžius, ar jie vyks, ar atidedami, ne visada buvau informuojama. Veltui važinėti nėra lėšų. Antai apie tai, kad vasario pradžioje turėjęs įvykti teismo posėdis yra atidėtas, sužinojau tik jo išvakarėse paskambinusi į teismą. Pati jokio pranešimo negavau. Visais panašiais atvejais buvo sakoma, kad sekretorė turėjusi pranešti, gal pranešimo negavau dėl pasikeitusio adreso. Gyvenu visąlaik ten pat. Laiškai iš teismų siunčiami registruoti. Tokie teisėtvarkos pareigūnų atsakymai panašūs į vaikišką atsikalbinėjimą“, – dalijosi karčia patirtimi moteris.
Ji susidarė tokią nuomonę, kad mūsų šalyje teisiamasis turi daugiau privilegijų, jį labiau gina įstatymai nei nukentėjusįjį. Tai dar labiau krinta į akis, jei nusikaltėliai yra turtingi, įtakingi žmonės arba tokie yra jų tėvai.
Pašnekovė sakė, kad ji buvo informuota apie nacionalinį Nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą. Yra šiam fondui pateikusi prašymą dėl kompensacijos skyrimo. Tačiau kol nebaigtas baudžiamosios bylos nagrinėjimas ir nėra paskelbto galutinio teismo nuosprendžio, ji iš to fondo nieko negali tikėtis. Tiesa, yra girdėjusi apie išankstinę dalinę kompensaciją, bet dėl jos nesikreipė, nes tikėjosi, kad bylos tyrimas tiek ilgai neužsitęs. Jis jau vyksta treti metai. „Esu nusivylusi. Štai buvo padegtas mano automobilis. Tačiau byla nutraukta, kaltininkai nerasti. Visas miestas žino, kas padegė, o teisėtvarkos pareigūnai – ne. Žmonės nenori, bijo liudyti. Dažnas pagalvoja, jei liudysiu, tai ir man taip nutiks, o policija nieko nesuras“, – kalbėjo moteris.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ