Šiemet žiema neleidžia nuobodžiauti nei kelininkams, nei vairuotojams, nei pėstiesiems. Dar visai neseniai visi kaip įmanydami gynėsi nuo sniego – kasė užpustytus kelius, o dabar tie patys keliai, keliukai, šaligatviai virto pavojingomis čiuožyklomis. Kas blogiau – užpustytas ar slidus kelias – vieno atsakymo nėra, tačiau dabar dauguma vairuotojų kaip išganymo laukia šaltuko ir sniego.
Nakties košmaras
Ką reiškia kelionė slidžiu keliu, pirmadienio naktį bene geriausiai suprato Naivių kaimo gyventojų šeima. Vėlyvą sekmadienio vakarą jie iš Kauno skubėjo į namus. Nors kelionės pradžia nežadėjo būti lengva, tačiau kitų rajonų kelininkai nelaukė, kol baigsis lijundra, ir kelius barstė jau prieš vidurnaktį. „Kuo arčiau namų, tuo pavojingiau buvo važiuoti, – pasakojo tos kelionės detales į redakciją atėjusi moteris. – Pasiekę Kupiškio rajoną supratome, kad kelias visiškai nebarstytas – labai slidus. Kadangi prie automobilio dar buvo prikabinta priekaba, mūsų kelionė Kupiškio link baigėsi pravažiavus Subačių pirmoje nuokalnėje. Nusileidome į pakalnę, o prieš kalną automobilis niekaip negalėjo užvažiuoti. Taip ir likome stovėti. Nežinojome, ką daryti, nes vidurnaktį likti ant kelio buvo labai pavojinga – matėme, kaip krovininis automobilis pravažiavo slidinėdamas iš vienos kelio pusės į kitą. Paskambinau pagalbos telefonu 112, mus sujungė su Kupiškio rajono policijos komisariatu. Prašiau pareigūnų nors kokios pagalbos, nes prisikviesti kelininkų ar kitų tarnybų buvo neįmanoma. Kol laukėme atvykstant policijos, kad jie bent jau galėtų įjungtais automobilio švyturėliais įspėti kitus vairuotojus, vyras, aš ir sūnus po truputį atsikapojome kelis metrus ledo ir pamažu judėjom su automobiliu į kalną.“
Pasak pašnekovės, atvykę policijos pareigūnai patvirtino, kad kelias labai slidus ir pavojinga važiuoti. Taip bandant po truputį judėti į priekį po pusantros valandos nežinios ir bejėgiškumo, pagaliau pasirodė kelininkų smėlio barstymo mašina.
„Nežinau, kas juos pagaliau pažadino – gal policija sugebėjo prikelti. Esu dėkinga pareigūnams, o kelininkams, deja, nėra už ką dėkoti“, – sakė pašnekovė.
Pasipiktinusi moteris dėstė savo pastebėjimus, kad kartais kalbos, jog nėra pinigų kelių barstymui, gali kainuoti ne vieną žmogaus gyvybę. Juk kiekvienoje situacijoje galima rasti išeitį ir pigiausią variantą – šiuo atveju jeigu pakelėje būtų smėlio krūvelės, galbūt nebūtų reikėję trukdyti policijos pareigūnus, skambinti ugniagesiams gelbėtojams, ieškoti vidurnaktį kelininkų.
„Manau, jeigu dėl slidaus kelio įvykus avarijai patirtus nuostolius turėtų atlyginti kelininkai, o ne draudimo bendrovės, padėtis keliuose kardinaliai pasikeistų – tuomet atsirastų daugiau lėšų kelių priežiūrai“, – sakė naivietė.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Nida ŠULCIENĖ