Šiandien sukanka 20 metų nuo sausio 13-osios įvykių, kai susitelkusi, beginklė tauta apgynė teisėtai išrinktą valdžią ir 1990-ųjų kovo 11-ąją atkurtą Lietuvos Nepriklausomybę, neleido vėl mūsų šalyje įsigalėti komunistinei santvarkai.
Šiuose įvykiuose dalyvavo ir didelis būrys mūsų rajono gyventojų. Taip sutapo, kad iš sausio 12-osios į 13-ąją, pagal iš anksto sudarytą grafiką, mūsų rajono atstovams buvo eilė vykti į Vilnių budėti prie Seimo, Lietuvos radijo ir televizijos komiteto bei kitų svarbių valstybei objektų.
Sausio 13-osios įvykių liudininkai pasidalijo savo prisiminimais.
Tarp važiavusių budėti į Vilnių buvo ir tuometinis Alizavos apylinkės viršaitis Antanas Januška su žmona Dalia. Dabar jiedu gyvena Palėvenėlės kaime. Antanas savo pasakojimą pradėjo iš tolėliau: „Šitą sodybą įsigijome 1989 m. Pirmą kartą atvažiavęs jos pasižiūrėti netoliese, beržynėlyje, radau numestą supjaustytą naujutėlaitį kryžių. Apie tai pasakiau kaimynui Žiukui. Iš jo sužinojau, kad papūtus Nepriklausomybės vėjams čia buvo atstatytas kaimo kryžius. Tačiau žmonės po kelių dienų jo neberadę. Matyt, kažkam valdžia buvo liepusi tą kryžių nupjauti. Nupjovė ir numetė į krūmus„.
Įsimintiniausias gimtadienis
“Sausio 12 d. į Vilnių buvo susiruošęs nemažas pulkelis Alizavos, Žaidelių ir Palėvenėlės apylinkių žmonių. Visa mūsų rajono autobusų vilkstinė važiavo Radijo ir televizijos komiteto link. Tačiau dalis važiavusiųjų, tarp jų ir aš su Dalia, buvom nukreipti vykti prie Vilniaus televizijos bokšto.
Pradžia nieko blogo nežadėjo. Buvo susirinkę daug žmonių, koncertavo „Armonikos“ ansamblis. Kai išgirdome, kad atvažiuoja kareiviai, susikibome visi už rankų ir apjuosėme keliais žiedais televizijos bokštą. Su Dalia buvome pirmoje eilėje, priešais pastatą. Tuo metu atkreipiau dėmesį, kad vienas šalia stovėjęs vyras atstūmė mano ranką ir nesikibo. Atidžiau pažvelgęs į jį pamačiau, kad po baltu kapišonu jis užsidėjęs kareivišką šalmą. Netrukus atvažiavus tanketėms tas pats žmogus su peikena, žvejų naudojama ledui laužti, pradėjo daužyti pastato langus, kad kareiviai galėtų įlįsti į vidų. Vėliau pastebėjau, kad tarp mūsų toks persirengėlis buvo ne vienas. Tuo metu jaučiau kylantį nežmonišką pyktį, norą priešintis tokiai neteisybei, bet buvome plikomis rankomis…“ – prisiminė Antanas.
Pasak jo, kareiviai per 6-7 bokštą apjuosusių žmonių eiles brovėsi ant automatų užsidėję peilius. Jų grupelės greitai pasiekė pastatą ir suvirto per langus į vidų. Ten pasigirdo šūviai. Netrukus kiti kareiviai nuo tankečių į žmonių minią pradėjo mėtyti sprogstamuosius paketus ir ją sklaidyti. „Galėjo būti kur kas blogiau, jei ne kai kurių kareivių elgesys. Tarp jų buvo tokių, kurie sąmoningai nesistengė sužeisti, akių kontaktu rodė, kad eik ir tyčia imitavo, kad tvatija žmones. Pats su žmona pro vieną tokį prasmukau. Jau išsiveržus iš pavojingiausios zonos Dalia staiga nukrito. Nesupratom tuo metu, kas atsitiko. Pakėliau ją ir mes netrukus atsidūrėme prie tvoros, kur buvo praardyta skylė“, – dalijosi prisiminimais pašnekovas.
Nuvedęs žmoną pas netoliese gyvenusią Vytauto Sipavičiaus iš Palėvenėlės seserį, Antanas kartu su keliais bendrakeleiviais grįžo atgal prie bokšto.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ