2011-ieji kiškio (triušio) metai. Šis gyvūnėlis dažnas personažas buvo lietuvių liaudies dainose ir pasakose. Tačiau paskutiniu metu lietuviai jį šiek tiek primiršo. Medžiotojams miškuose išretėję kiškiai nėra pats geidžiamiausias laimikis. Jų kailis retai bereikalingas ir kailinių siuvėjams. Taip pat retai pamatysi triušį ir ūkyje.
Augina sau
Šiuo metu Lietuvoje yra vos keli nedideli triušių veislynai. O juose auginamų triušių veislių žymiai mažiau nei prieš dešimtmetį.
Nors pastaruoju metu prigąsdinti nesveiko maisto prekybos centruose, lietuviai vis dažniau užsimano ekologiškos triušienos. Šios mėsytės mūsų tautiečiai vis dar suvalgo dešimteriopai mažiau nei kitų Europos valstybių gyventojai. Prancūzui, belgui ar italui per metus tenka vidutiniškai 5 kilogramai triušienos.
Kupiškio rajone didelių triušių fermų nėra. Jei kas ir augina šiuos gyvuliukus, tai tik keletą,ir savo šeimos stalui.
Triušiai jau daugelį metų maitina ūkininko iš Šepetos Antano Dobrovolskio šeimą. Šiuos gyvūnus pirmą kartą į namus atsivežė jo žmona Virginija. Jai triušiai tapo maloniu pomėgiu. „Mūsų ūkyje dabar yra apie 100 triušių. Turime Naujosios Zelandijos baltųjų, zuikinės, reksų ir kitų veislių triušių. Vieni tinka daugiau mėsai, kiti kailiui, – sakė savo gražuolius rodydamas ūkininkas. – Lankome parodas ir ten retkarčiais įsigyjame kokios nors naujos veislės triušių. Bendraujame su kitais šių gyvūnų augintojais.“
Lengva priežiūra
Daugiau gyvūnų savo ūkyje Dobrovolskiai nelaiko, todėl prižiūrėti triušius jiems nėra jokio vargo. Triušių priežiūra, pasak A. Dobrovolskio, reikalauja nedaug pastangų: „Auginti nėra sunku. Jei pasidarai gerą narvelį, kas dieną jų šerti net ir nereikia. Vasarą paleidžiame į lauką.“
Šepetiškio kailiniuočiai net ir žiemos metu smagiai jaučiasi lauke nešildomose patalpose sukonstruotuose narvuose. Vyras juos girdo vandeniu ar net sniegu, o šeria savo laukuose užaugintų ekologiškų grūdų mišiniais.
Taip šeima užsiaugina tikrai sveikos mėsytės. O iš triušienos, pasak A. Dobrovolskio, galima sugalvoti įvairiausių patiekalų.
„Mes dažnai valgome triušieną. Kai kas sako, kad nemėgsta šios mėsos, bet iš tiesų ji panaši į vištieną. Mano žmona pagamina įvairiausių patiekalų iš triušienos“, – kalbėjo ūkininkas.
Triušių kailio, jis teigia, savo augintiniams nediriantis. Tai – didžiulis darbas, o, be to, Lietuvoje jau retai besiuvama rūbų iš šių kailiukų.
Ir mėsa, ir taukai
Dėl to itin apgailestauja senas medžiotojas Albinas Vaižmužis. Anot jo, triušio, kiškio, kaip ir kitų žvėrių kailiai, šiais laikais visai nebevertinami – medžiotojai juos su visomis atliekomis tiesiog užkasa po žeme.
Jau daugiau nei 50 metų medžiojantis vyras per visą šį laikotarpį sakė nušovęs kelias dešimtis kiškių. Tai nėra toks sunkiai pagaunamas laimikis kaip vilkas.
„Tai – taikus gyvūnėlis. Jį sumedžioti nėra sunku – per vieną medžioklę kiškių galima nušauti ir du, ir tris, nors dar bent dešimt sugeba pasprukti. Juos medžiojame dažniausiai per varymines medžiokles. Su savo būreliu anksčiau rengdavome planines kiškių medžiokles, tačiau pačiam šauliui šis žvėriukas nėra labai reikalingas“, – sakė A. Vaižmužis.
Kiškis, pasak pašnekovo, sveria 4 – 5 kilogramus. Iš jo mėsos išeina apie 1,5 – 2 kilogramus.
Kiškiena, medžiotojo teigimu, labai skiriasi nuo triušienos. Kiškio mėsa tamsi.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Ingrida NAGROCKIENĖ