Pastaruoju metu mūsų rajone vis dažniau kyla diskusijų dėl biologiškai skaidžių atliekų tvarkos. Praėjusią savaitę pas mus užsukęs Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas atvirai paragino kupiškėnus protingiau susitvarkyti virtuvines atliekas. Mat tai padaryti iki 2014 metų reikalauja Europa.
Pakalbinome Europos parlamento, Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto narę Radvilę Morkūnaitę, kaip ši problema sprendžiama jos atstovaujamoje institucijoje.
Mūsų rajono valdžia vienu metu kalbėjo apie tai, kad būtų galima rajone pastatyti biodegraduojančių atliekų konteinerius. Kaip šių atliekų atsikratoma kitose Europos valstybėse?
Biologiškai skaidžių atliekų klausimas – vienas iš šių metų EP darbotvarkės klausimų. Visai neseniai svarstėme, ar būtinas atskiras bioatliekų reglamentavimas, ar tam užtenka bendro atliekų reglamentavimo. Biologiškai skaidžių atliekų tvarkymas – pakankamai specifinis atliekų tvarkymo aspektas. Viena vertus dėl to, kad dabar, veždami žaliąsias atliekas į sąvartynus, didiname metano išleidimą į atmosferą. Antra vertus, žaliosios atliekos pakankamai svarbios tiek energijos (šilumos, elektros) gamyboje, tiek ekologiniam ūkininkavimui – kaip trąšos (tos atliekos, kurios tinkamos, naudojamos trąšoms, nebetinkamos trąšoms – energijos gamybai). ES valstybės narės yra skatinamos atskirti biologiškai skaidžias atliekas nuo bendrų komunalinių atliekų, kad jos nebūtų vežamos į sąvartynus. Tose valstybėse, kuriose atliekų rūšiavimas pažengęs labiau nei Lietuvoje, žaliosios atliekos rūšiuojamos kaip ir kitos rūšies atliekos (pvz., Belgijoje jas taip pat privaloma rūšiuoti ir krauti į žalius maišus). Todėl ir Lietuvoje galėtume daugiau statyti „žaliųjų konteinerių“.
Jūsų nuomone – tai gera mintis?
Kaip ir minėjau, iniciatyvas ir pastangas atskirti „žaliąsias“ atliekas ir rūpintis jų antriniu panaudojimu vertinčiau labai teigiamai.
Mūsų žmonės, ypač kaime, mėgsta savo šiukšles deginti. Senosiose Europos sąjungos valstybėse gyventojai tikriausiai apie tai net nepagalvoja.
Atliekų deginimas (pramoninis) Lietuvoje dabar kažkodėl matomas kaip visų atliekų tvarkymo problemų sprendimas. Visgi pagal atliekų tvarkymo hierarchiją pirmiausiai turėtume stengtis vengti atliekų, jas antrą sykį panaudoti, perdirbti ir tik po to likusias – deginti. Todėl, manau, turėtume daugiau lėšų ir jėgų skirti tam, kad visuomenei aiškintume, kaip vengti atliekų susidarymo, kaip jas rūšiuoti ir perdirbti, o ne deginti. Deginimas savo kiemuose – apskritai neleistinas, tai draudžia ir Aplinkos oro apsaugos įstatymas. Ypatingai pavojinga, kai deginamos nerūšiuotos buitinės atliekos (juo labiau – jei tai daroma namų krosnyse). Šitaip kenkiama ir savo, ir savo vaikų bei kaimynų sveikatai. Kaip žinia, ypač pavojinga deginti plastikinę tarą, gumą, užterštą (pvz., impregnuotą) medieną, senus baldus ir cheminėmis medžiagomis užterštus audinius ar pakuotes.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Ingrida NAGROCKIENĖ